Kiekvienas miestas turi savo pradžią. Manau, nesuklysiu pasakęs, kad Utenos miesto ištakos yra Narkūnų piliakalnis, datuojamas pirmu tūkstantmečiu prieš Kristų. Geriausiai išsilaikę ankstyvojo laikotarpio radiniai. Iš jų galima spėti apie buvusius dviejų eilių medinių stulpų su šakų pynimu įtvirtinimus. Jie ne kartą degė ir vėl buvo atstatomi. XIV a. įtvirtinimai buvo statyti jau iš molio, panaudojant akmenis ir stačius bei gulsčius rąstus. Spėjama, kad XIII a. čia stovėjo Nalšios kunigaikščio Daumanto pilis. XIV a. pabaigoje apylinkes nuniokojo Livonijos ordinas, o 1433 m., Lietuvos didžiųjų kunigaikščių kovų dėl sosto metu, pilis buvo sudeginta. Manoma, kad po to žmonės išsikėlė iš šalia piliakalnio buvusios gyvenvietės ir apsigyveno už kelių kilometrų, ten, kur dabar yra Utenos miestas.
Kaip surasti Narkūnų piliakalnį? Iš Utenos centro Molėtų gatve. Pravažiavę Narkūnų gyvenvietės šiaurinę dalį sukame į kairę. Utenėlės upės kranto aukštumoje jus pasitiks įrengti laiptai. Jie ves iki pat piliakalnio viršūnės. Statūs, net keturiolikos metrų aukščio šlaitai apaugę medžiais. Narkūnų piliakalnio aikštelė trikampė, šiaurinėje jos pusėje – pylimas su grioviu. Į šiaurę nuo piliakalnio yra priešpilio pusapvalė aikštelė, o į vakarus, vieno hektaro plote, papėdės gyvenvietė. Ar tik ne 2016 m. atsirado viltis, kad uteniškiai netrukus turės dar vieną vietą, skirtą įvairioms šventėms. Buvo parengta ir Archeologų tarybos patvirtinta Narkūnų piliakalnio su priešpiliu sutvarkymo koncepcija, pradėti projektavimo darbai. Nuo Utenos miesto pusės turėjo būti formuojami takai aplink piliakalnį, netoli plento įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, nuo kurios akmenimis grįstas takas vestų iki amfiteatro ir renginių vietos. Toliau aplink piliakalnį vestų pėsčiųjų takai, pritaikyti neįgaliesiems. Dar vienas takas – į Laimės slėnį, kuriame trykšta ypatingų galių turintis ir legendomis apipintas Sveikatos šaltinis. Pietrytinėje piliakalnio papėdėje, kairiajame Vyžuonos upelio krante, trykšta kelios žiemą neužšąlančios versmės. Kadangi šaltinis yra drėgnoje vietoje, buvo planuojama nutiesti taką, sykiu sutvarkyti ir patį šaltinį, kad būtų galima prie jo prieiti. Neabejojama, kad šią vietą pamėgtų krikštynas, vestuves ar kitas progas švenčiantys uteniškiai ir miesto svečiai. Seniūnija tuo metu sutvarkė piliakalnį, iškirto menkaverčius krūmus ir medžius. Įrengti laiptai į priešpilį, į patį piliakalnį laiptai jau buvo įrengti anksčiau. Piliakalnis tyrinėtas ir rasta nemažai V a. prieš Kristų brūkšniuotosios keramikos radinių. Koncepcijos rengėjai planavo pastatyti vieną brūkšniuotosios keramikos laikotarpio gyventojo trobą ir joje įrengti suvenyrų parduotuvėlę. Brūkšniuotosios keramikos kultūros gyvenamasis namas turėjo būti statomas šalia Utenos–Narkūnų kelio. Įkūrus renginių zoną čia galėtų vėl atgimti tradiciniai renginiai – Joninės, Žolinės, įvairūs koncertai. Tebėra išlikusi elektros linija, buvo planuojama įrengti piliakalnio ir priešpilio apšvietimą. Įrengus modernų apšvietimą, kurio spalvas galima keisti, apačioje sėdintys žiūrovai būtų galėję gėrėtis nuostabiu vaizdu, o tai taptų ir puikia renginių dekoracija. Į pirminį projektų sąrašą yra įtrauktas dviračių takas nuo Utenos iki Narkūnų. Koncepcijos autoriai dairėsi ir į netoliese esantį nenaudojamą geležinkelio tiltą. Jis gana aukštas, iškilęs virš medžių viršūnių. Iškirtus menkaverčius krūmus, atsivertų puikus vaizdas tiek į piliakalnį, tiek į apylinkes, apačioje vingiuojantį upelį. Sutvarkius šią vietą buvo tikimasi, kad atsiras investuotojų, kurie sukurs naujų pramogų, pavyzdžiui, laipiojimo atrakcionus. Visi darbai buvo suplanuoti taip, kad nauji objektai neužstotų natūralaus piliakalnio vaizdo. O koks piliakalnis be pilies? Buvo planuojama ant piliakalnio įkurdinti virtualią, pasitelkus 3D technologijas, Viduramžių pilį. Bet tikrovėje įgyvendinti gražias idėjas kol kas vis dar nepavyksta – nėra pinigų. Respublikiniai ir europiniai fondai neremia, o savivaldybės biudžetui tai būtų pernelyg sunki našta. Belieka laukti ir prisiminti legendas. Enciklopedijoje „Mūsų Lietuva“ teigiama, kad Utenos pilies ir miesto pradžią reikia sieti su Lietuvos vienijimosi pradžia, su Mindaugo laikais. Senose kronikose ir istoriniuose aktuose Utena minima dar prieš kunigaikštį Liutaverą. Kai kuriuose senuose mūsų istorijos šaltiniuose užtinkamas ir XIII a. sritinio kunigaikščio Utenio vardas. Šis kunigaikštis sėkmingai kariavęs su Padauguvyje atsiradusiais kalavijuočiais, tačiau vėliau patekęs į jų nelaisvę ir buvęs nužudytas ar pats nusižudęs (apie 1227 m.). Vieną padavimą apie šį kunigaikštį randame vyskupo Motiejaus Valančiaus „Antano tretininko pasakojimuose“. Sakoma, kad Utenis buvęs Ariogalos kunigaikščio Liutavero sūnus, pakeltas į didžiuosius Lietuvos kunigaikščius. Uteniui bepilant pilies kalną, vienas vaikinas nukritęs nuo viršūnės, nusilaužęs sprandą ir miręs. Senovės lietuvių tikybos dvasininkas išaiškinęs, kad šis įvykis nelemiąs bloga: dievai parodę, kad kiekvienas priešas, geidžiąs tą pilį išgriauti, nusilaušiąs sprandą. Pasakojimas apie Narkūnų piliakalnį būtų nepilnas, jeigu nepaminėtume Laimės slėnio ir Sveikatos versmės. Piliakalnio papėdėje driekiasi Laimės slėnis, kuriame trykšta Sveikatos versmė. Tikėta, kad jos vanduo tinka įvairioms ligoms gydyti, tereikia įmesti monetą. Laimės vandeniu pirmąkart prausdavo kūdikį. Tik svarbu semiant iš šaltinio ir nešant namo neišpilti nė lašelio – kitaip išsilies gyvenimo laimė. O štai nuotakos, priešingai, per petį išpildavusios stiklinę laimės vandens, kad visos bėdos pasiliktų ir nesektų iš paskos. O ir sveikam ar sveikatos prašančiam reikėtų tą vandenį semti atsargiai ir tik tiek, kiek reikia. Nes jei išpilsi atgal į šaltinį – Laimei akis užpilsi ir pradės nesisekti. Vietiniai pasakoja, kad vienas žmogus iš Sveikatos versmės išėmęs pinigus. Tačiau laime džiaugėsi neilgai – kaipmat apako. Ir aš ten buvau. Per aukštas žoles broviausi – kojas sušlapau. Vandens ragavau – neskanus. Daug geležies. Bet neišpyliau nei lašelio – Laimei akių neužpyliau. Taigi jaučiu, kad Laimė man seka iš paskos, tik jau labai atsilikusi… O dabar pateiksiu šiek tiek informacijos apie Narkūnų piliakalnį bei jo tyrinėjimus. Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, Utenėlės kairiajame krante. Aikštelė trikampė, pailga šiaurės–pietų kryptimi, 55 m ilgio, 35 m pločio šiauriniame gale. Čia supiltas 1,7 m aukščio, 15 m pločio pylimas, už kurio iškastas 60 m ilgio, 55 m pločio, 14 m gylio griovys 9 m pločio dugnu. Šlaitai statūs, 14 m aukščio. Priešpilio aikštelė pusapvalė, orientuota šiaurės–pietų kryptimi, 15 m ilgio, 25 m pločio pietiniame krašte. Jos vakarinėje, šiaurinėje ir rytinėje pusėse supiltas 60 m ilgio, 2,5 m aukščio, 14 m pločio pylimas 4 m aukščio išoriniu šlaitu. Vakarinėje piliakalnio papėdėje, 1 ha plote, yra papėdės gyvenvietė, tyrinėta 1959, 1975–1976 m. Joje rasta stulpaviečių, židinių, geležinis smeigtukas, kaltelis, yla, žalvarinis auskaras, molinis verpstukas, Djakovo tipo svarelis, brūkšniuotosios, lygiosios ir žiestos keramikos, geležies gargažių. 750 m į pietryčius yra XIV a. pabaigos–XV a. pradžios Narkūnų kapinynas, tyrinėtas 1976–1977 m. Į pietvakarius nuo piliakalnio tryško šventu laikomas šaltinis. 1835 m. piliakalnį kasinėjo Pranciškus Vilčinskis. Aikštelėje jis aptiko storą kultūrinį sluoksnį su apdegusio molio gabalais, puodų šukėmis, gyvulių kaulais ir kitais radiniais. 1959 m. piliakalnio papėdės gyvenvietėje, į vakarus nuo piliakalnio, 91 m² plotą ištyrė Utenos kraštotyros muziejus (vad. B. Valuckytė). Čia rastas iki 25 cm storio kultūrinis sluoksnis su lipdyta brūkšniuotąja bei žiesta keramika. 1970 m. piliakalnį žvalgė Istorijos instituto mokslininkai. 1976–1978 m. Regina Kulikauskienė ir Pranas Kulikauskas ištyrė vakarinę aikštelės pusę – iš viso 660 m² plotą. Aptiktas 3,3 m storio kultūrinis sluoksnis, kuriame išskiriami 3 piliakalnio apgyvendinimo etapai. Ankstyviausi piliakalnio įtvirtinimai buvo dvi medinių 8–18 cm storio stulpų eilės. Atstumas tarp stulpų eilių buvo 40–45 cm, o tarp stulpų – 6–12 cm. Tvora buvo pinta iš šakų, ne kartą degusi ir remontuota. Jos vidinėje pusėje aikštelės kraštas sutvirtintas moliu ir 0,8 m pločio akmenų grindiniu. Šis sluoksnis mena I tūkstantmetį pr. m. e. Keturkampiai stulpinės konstrukcijos 6–8 m ilgio pastatai su apvaliais židiniais stovėjo aikštelės kraštuose. I tūkstantmečio pradžioje medinių tvorų įtvirtinimus pakeitė aikštelės pakraščiuose iš molio suplūktas 1 m aukščio pylimas. XIV a. iš molio, panaudojant akmenis ir rąstus, suplūktas dabar matomas pylimas, ant kurio pastatyta stulpinės konstrukcijos medinė gynybinė siena, drėbta moliu. Tyrinėjimų metu surasta daugiau kaip 800 radinių: geležinių arbaleto ir lanko strėlių, plačiaašmenis kirvis, smeigtukų, ylų, peilių-pjautuvėlių, peilių, dalgių ir pentinų dalių, cilindrinių spynų, skiltuvų, sagtis, žalvarinių smeigtukų, apyrankių, kabučių, pinta apyrankė, varinė II a. Senovės Romos ir sidabrinė XIV a. pabaigos Jogailos monetos, apvali segė, akmeninių kirvių (45 vienetai), buožių, verpstukų, galąstuvėlių, trinamosios girnos, kaulinių ietigalių (35 vienetai), strėlių antgalių (40 vienetų), durklų, ylų, žeberklų, smeigtukų, adiklių, adatų, skobtelių, gremžtukų, grandiklių, rėžtukų, švilpynių, raginių kirvių, molinių žalvarinių kirvelių ir apyrankių liejimo formų, tiglių, apie 10 tūkst. brūkšniuotosios, lygiosios, gludintos ir žiestos keramikos šukių, per 7 tūkst. gyvulių kaulų. Priešpilyje 1978 m. P. Kulikauskas ištyrė 62 m² dydžio plotą, padarė pylimo pusinį pjūvį. Po pylimu aptiktas I tūkstantmečio pradžios papėdės gyvenvietės kultūrinis sluoksnis su geležiniu smeigtuku, akmeninio kirvelio dalimi, brūkšniuotąja keramika. Pylimas supiltas XIV a. vienu kartu iš molio. Papėdės gyvenvietės vakarinėje dalyje ištirtas bendras 575 m² plotas, rastas apardytas irgi dviejų laikotarpių kultūrinis sluoksnis. Pirmųjų m. e. amžių sluoksnyje aptikta molinių (svareliai, verpstukas), geležinių (smeigtukas, kaltelis, yla) dirbinių, lipdytos brūkšniuotosios keramikos, statinių bei židinių liekanų. Viršutiniame papėdės gyvenvietės kultūriniame sluoksnyje rasta bronzinių (auskarai), stiklinių (karoliai) dirbinių, žiestos keramikos, geležies gargažių.
Autoriaus nuotr.
