Iš atokių stočių: Utenos kultūrinio savitumo paieškos Projektas „Iš atokių stočių: Utenos kultūrinio savitumo paieškos“

Eugenija Šimkūnaitė – žolynų pakerėta, savo laiką pralenkusi

Rasa MILERYTĖ

Į pabaigą einantys 2020-ieji Lietuvos Respublikos Seimo buvo paskelbti habilituotos biologijos mokslų daktarės, farmacininkės, žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės metais. E. Šimkūnaitė gimė 1920 m. kovo 11 d. Krasnodaro krašte, Novorosijske, mirė 1996 m. sausio 27 d. Vilniuje. Net praėjus tiek metų po žymiosios kraštietės gimimo ir mirties, šalyje ji vis dar prisimenama, organizuojamos įvairios jos vardo mokslinės konferencijos, kultūriniai renginiai, leidžiami jos veikalai. Pasak E. Šimkūnaitės paramos ir labdaros fondo pirmininkės Birutės Karnickienės, šį fenomeną galima paaiškinti tuo, kad E. Šimkūnaitė buvo ne tik talentinga mokslininkė, nuveikusi daug svarbių darbų, bet ir lengvai bendraujanti, charizmatiška asmenybė, gebėjusi kalbėti apie mokslinius pasiekimus mokslinio laipsnio neturintiems žmonėms.

Pralenkusi laiką
E. Šimkūnaitės paramos ir labdaros fondo valdybos pirmininkė B. Karnickienė įsitikinusi, kad net ir šiandien, išaugus akademikų bendruomenei ir šaliai besididžiuojant daugybe mokslinių pasiekimų bei technologijų pažanga, E. Šimkūnaitės pamokymų ir darbų vertė nė kiek nesumažėjusi. Pasak pašnekovės, ir šiandien žmonės E. Šimkūnaitės paliktuose šaltiniuose ieško informacijos apie vaistinių augalų derinimą, poveikį ir naudą organizmui, sveiką gyvenseną.
Vienas iš itin svarbių E. Šimkūnaitės darbų – pirmojo vaistinių augalų ūkio įkūrimas. Šalia Druskininkų įkurtame ūkyje vaistiniai augalai buvo auginami be cheminių trašų, remiantis ekologinės žemdirbystės principais.
„Tai buvo vienas pirmųjų ekologinės žemdirbystės pavyzdžių Lietuvoje. Tuo metu šalyje apie ekologinę žemdirbystę dar beveik nebuvo kalbama, – pasakojo B. Karnickienė. – Čia ji įkūrė ir akademinę bazę, kur studentai atlikdavo praktiką. E. Šimkūnaitė ištyrė maždaug 18 Lietuvoje augančių vaistinių augalų, tyrinėjo jų paplitimą, resursus, sugalvojo, kaip juos pritaikyti auginti ūkyje, kad šių augalų turėtume daugiau. Augalai buvo tiekiami dar 1883 m. įkurtam Švenčiaujų vaistažolių fabrikui, kuriame buvo ruošiami įvairūs mišiniai. O iš ten jie patekdavo į penkias šalyje veikusias specializuotas vaistines ir sandėlius.“
Dar vienas svarbių žolininkės darbų – ji parengė vaistinių augalų derinimo ir vartojimo instrukcijas. E. Šimkūnaitės parengtais receptais naudojosi visos vaistažolių vaistinės. Šiuo metu Vilniuje vis dar veikia viena vaistažolių vaistinė, kurioje remiamasi E. Šimkūnaitės receptais ir metodikomis.
„Dabar mes jau daug kalbame apie sveiką gyvenseną, taisyklingą mitybą, aplinkos puoselėjimą, o E. Šimkūnaitė jau anuomet apie tai kalbėjo, ji publikavo straipsnius apie sveiką gyvenseną jau prieš 40 metų. Ji buvo sveikos gyvensenos pradininkė, – kalbėjo B. Karnickienė. – Ji labai aiškiai išsakė, kad žmogus yra gamtos dalis ir turi nenutolti nuo jos.“

Išskirtinė asmenybė
E. Šimkūnaitę žmonės mena ne tik dėl mokslinių pasiekimų, ne tik todėl, kad ji buvo inovatorė savo srityje, bet ir dėl išskirtinės jos asmenybės. B. Karnickienė pasakojo, kad žolininkė buvo prieštaringo, dažnai ir šiurkštaus būdo, bet geros širdies, niekada neatsisakanti padėti.
Pasak B. Karnickienės, E. Šimkūnaitė turėjo puikų humoro jausmą, nebijojo pasijuokti ir pati iš savęs, o kituose labiausiai nemėgo pataikavimo ir tylaus nuolankumo. Jei kas nors prieidavo prie jos ir pradėdavo žarstyti pagyras ir reikšti susižavėjimą, E. Šimkūnaitė iškart atšlydavo nuo tokio žmogaus.
Išskirtinė jos savybė – gebėjimas bendrauti su kiekvienu žmogumi. E. Šimkūnaitė niekada nebuvo susireikšminusi.
„Nė vienas mokslininkas tais laikais neskirdavo tiek laiko savo mokslo populiarinimui. O E. Šimkūnaitė labai daug keliavo po Lietuvą, bendravo su žmonėmis ir kalbėjo su jais ne moksline, o visiškai paprasta kalba, tokia, kokią suprasdavo kiekvienas. Ji buvo labai iškalbinga, turėjo lakią vaizduotę, tad žmonėms būdavo nepaprastai įdomu jos klausytis. Tos paskaitos užsitęsdavo po kelias valandas. Natūralu, kad, ilgai būnant uždaroje patalpoje, ima trūkti oro, tad kai kurie žmonės jos paskaitose net alpdavo“, – pasakojo B. Karnickienė.
E. Šimkūnaitė, kaip pasakojo pašnekovė, niekad nesureikšmino išorės ir visada žmonėms sakydavo: „Nežiūrėk, kaip aš atrodau, klausyk, ką aš pasakysiu.“
Žolininkės, mokslų daktarės išskirtinumą rodo ir paskutiniai jos gyvenimo momentai. Sužinojusi, kad serga, E. Šimkūnaitė parengė sąrašą, kuriame nurodė, kaip pasielgti su jos turtu: visiems pažįstamiems ji paskyrė po dovaną – kad ir menką daiktelį, kuris būtų kaip atminimas. Savo daiktus E. Šimkūnaitė išdovanojo gimnazijos, studijų laikų draugėms, artimiems bičiuliams, žmonėms, su kuriais susipažino dirbdama mokslinį darbą, dalyvaudama ekspedicijose.
„Ji niekada nedemonstravo savo gerumo, bet buvo labai geros širdies. Jai visada rūpėjo gimtasis kraštas, kaimynų problemos. Visada stengdavosi padėti. Ji neužgyveno didelių žemiškų turtų. Jos žinios ir nereklamuota, giluminė meilė savo kraštui buvo didžiausi jos lobiai“, – sakė B. Karnickienė.

Atminimą puoselėja E. Šimkūnaitės paramos
ir labdaros fondas

2020-uosius Seimui paskelbus Eugenijos Šimkūnaitės metais, žolininkės paramos ir labdaros fondas organizavo daugybę renginių, skirtų visuomenei priminti E. Šimkūnaitės nuopelnus, reflektuoti jos nuveiktus darbus. Šalyje vyko konferencijos, diskusijos, paskaitos, parodos, konkursai, į renginius buvo įtraukti akademinės bendruomenės nariai, studentai ir moksleiviai, bibliotekos, kultūros centrai, miestų, miestelių ir kaimų bendruomenės.
„Kai E. Šimkūnaitė buvo gyva, nebuvo tokios vietos, į kurią ji nenuvažiuotų. Ji važiuodavo į atokiausius kaimelius, į mažiausias salytes ir pasakodavo apie vaistinius augalus, atsakydavo į žmonių klausimus, patardavo jiems. Ir visur ji buvo laukiama. Mes norėjome atgaivinti tų susitikimų dvasią, todėl nuo pat sausio, kiek leido pandemijos sąlygos, važinėjom po visą Lietuvą su įvairiais renginiais“, – pasakojo B. Karnickienė.
Minint iškilios asmenybės metus spaudoje pasirodė straipsnių apie ją, rengiamas dar vienas straipsnių ciklas, kuris bus publikuojamas Lietuvos mokslų akademijos internetinėje svetainėje. Išleista knyga „Eugenija Šimkūnaitė – Lietuvos legenda“, sudaryta iš žolininkės užrašų, laiškų, vaizdinės medžiagos bei atsiminimų.
Pasak B. Karnickienės, džiugu, kad puoselėjant žymiosios žolininkės atminimą pavyko įtraukti ir jaunimą. E. Šimkūnaitė visada rūpinosi moksleiviško amžiaus jaunuolių ugdymu: 1991 m. mokslininkės iniciatyva įsteigta Neakivaizdinė jaunųjų vaistažolininkų mokykla, kurioje vaikai turėjo galimybę daug sužinot apie vaistinius augalus. Šiemet Lietuvos mokinių Neformaliojo švietimo centras su Saugomų teritorijų tarnyba suorganizavo augalų ralį „Tauragnų žolynai“. Visos šalies moksleiviai galėjo atvykti į praktinius užsiėmimus. Buvo sukurta speciali programėlė, į kurią įkėlus augalo nuotrauką galima rasti informaciją apie šį augalą.
„Atpažinti augalus padėjo biologai ir botanikai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš viso pasaulio. Manau, kad būtų prasminga tęsti šį projektą“, – kalbėjo E. Šimkūnaitės fondo valdybos pirmininkė.
Kaip ir kasmet, šiemet buvo išleistas E. Šimkūnaitės kalendorius. Be to, kadangi 2020-aisiais minėjome ir Tautodailės metus, buvo suorganizuota karpinių paroda, kurioje eksponuojami 37 karpinių meistrių iš visos Lietuvos darbai. Paroda atidaryta Tauragnuose, o vėliau buvo eksponuojama Seime. Apie šiuos karpinius išleista knyga.
E. Šimkūnaitės metus vainikavo lapkričio 21-ąją vykusi tarptautinė konferencija apie vaistinius augalus, jų naudą, dabartinę augalų reikšmę ir jų panaudojimo galimybes.
Pasibaigus metams, renginiai nesustos – B. Karnickienė džiaugėsi, kad paramos ir labdaros fondas jau turi idėjų kitiems metams, ir patikino, jog pagrindinė jų misija – puoselėti žymiosios žolininkės atminimą – neišblės.

Biografijos faktai
E. Šimkūnaitė augo vaistininko Prano Šimkūno ir medicinos sesers Olgos Lebedevos-Šimkūnienės šeimoje ir jau nuo mažų dienų padėjo tėvui darbuotis vaistinėje, tad nieko keisto, jog ir pati susižavėjo šia sritimi. E. Šimkūnaitė niekada nemėgo žaisti su lėlėmis, kaip kitos mergaitės, siuvinėti ar megzti, jai labiau patiko jodinėti arkliais, bėgioti, karstytis po medžius su berniukais, eiti imčių, irstytis ežere. Žymioji žolininkė, neretai pavadinama ragana (ta, kuri aiškiai regi, mato), nuo mažens buvo mokinama auginti vaistažoles, arti ir sėti, paruošti vaistažoles pardavimui. Iš kaimo senolių mokėsi užkeikimų ir žadėjimų, žolynais gydyti ligonius.
Baigusi Tauragnų pradžios mokyklą, E. Šimkūnaitė įstojo į Utenos gimnaziją. Pasirinko tėvo profesiją, todėl 1937 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete pradėjo studijuoti farmaciją. Išklausiusi kursą, pradėjo dirbti Kauno, Tauragnų vaistinėse, o 1942 m. – Vilniaus universiteto farmakognostiniame sode asistente. 1943 m. universitetą baigė.
1944 m. mūšių metu sudegė Tauragnų vaistinė, žuvo E. Šimkūnaitės tėvas, buvo kontūzyta motina. Po karo E. Šimkūnaitė labai skurdo – atlyginimai buvo maži, reikėjo pragyventi kartu su ligota motina.
Visą savo gyvenimą dr. E. Šimkūnaitė paskyrė vaistinių augalų, liaudies medicinos, kraštotyros tyrimui. Ekspedicijų metu įvairiose Lietuvos vietovėse, tirdama vaistinių augalų augavietes, ji rinko ir tautosaką, žodžius lietuvių kalbos žodynui. Surinko jų tūkstančius. Domėjosi archeobotanika, talkindavo archeologams, nustatydama augalų rūšį ir amžių iš kasinėjimų metu rastų gaisravietėse suanglėjusių augalų liekanų.
Parašė daugybę mokslinių straipsnių, skaitė pranešimus mokslinėse farmacininkų ir botanikų konferencijose. Dažnai skaitė pranešimus visuomenei.
E. Šimkūnaitė mirė staiga, vos savaitę sirgusi. Vilniuje. Palaidota Tauragnuose, šalia tėvų. Prieš mirtį savo atgautą žemę padovanojo Tauragnų vidurinei mokyklai, o savo dviejų kambarių butą ir kuklias santaupas – Vilniaus farmacininkams.
Eugenijos Šimkūnaitės paramos ir labdaros fondo inf.
Paramos ir labdaros fondo archyvo nuotr.