Vytautas Kazela
Šaltas ir kažkoks netikras šitas pavasaris, kaip ir karantininis gyvenimas. Laukiu, kol ir miškuose ištirps sniegas. Noriu, kad pušynų ošimas išvalytų galvą, o judėjimas sustiprintų raumenis, nes nuolatinis sėdėjimas prie kompiuterio baigia sutraukti į kuprą. Juokingi yra ir tie karantino atlaisvinimai. Galimybė su dar keturiais draugais ar giminaičiais švęsti šventes lauke manęs irgi negundo – lauko kepsniams dar ne laikas. Liūdna ir dėl virtualaus Kaziuko. Vėlgi tarsi kažkas netikro. Juk čia svarbiausia ne parduoti ir pirkti, svarbiausia – pabūti. Juokingi man ir tie visi virtualūs festivaliai, tos feisbukinės transliacijos. Niekas negali pakeisti artimo bendravimo. Kodėl žmonės eina į koncertus ir už tai moka didžiulius pinigus, o nesitenkina įrašais? Nepagalvokite, kad skundžiuosi dėl karantininių ribojimų. Tikrai ne, nes suprantu, kad jie yra reikalingi. Mes visi žiauriai pavargome nuo izoliacijos, užsidarymo, nežinios ir įtampos. Žiniasklaidoje jau mušama pavojaus varpais, kad daugeliui žmonių karantino metu sutriko miegas, pasikeitė valgymo įpročiai, suprastėjo darbingumas, kad žmonės, niekada neturėję problemų su alkoholiu, nenustoja gerti. Kita vertus, iš draugų, kurie anksčiau išgerdavo po taurę gero raudono vyno, girdžiu, kad jie dabar į gėrimus ir pažiūrėti negali. Organizmas jau nepripažįsta tokio atsipalaidavimo būdo.
Liūdna ir dėl virtualaus Kaziuko. Vėlgi tarsi kažkas netikro. Juk čia svarbiausia ne parduoti ir pirkti, svarbiausia – pabūti. Juokingi man ir tie visi virtualūs festivaliai, tos feisbukinės transliacijos. Niekas negali pakeisti artimo bendravimo. Kodėl žmonės eina į koncertus ir už tai moka didžiulius pinigus, o nesitenkina įrašais?
Tęsinį skaitykite 2021 03 10 „Utenyje“
