Su Vėlinių žvakelių liepsna gyvenimas prisipildo tamsos. Nors ir žinai, kad tai truks mėnesį arba du, vis tiek negali įveikti tave apėmusio liūdesio. Beveik dveji metai pandemijos. Ir vos ne kiekvieną apėmęs pandeminis nuovargis. Visi tampame irzlūs, nepakantūs kitiems ir kitai nuomonei, o svarbiausia – mažėja tikėjimo ir vilties. Kasdienybė pribloškia savo tragizmu. Maro puota tęsiasi, ir mes laidojam savo mirusiuosius. Laidojame ne pagal savo tradicijas, o kažkaip skubomis. Net negalėdami žmoniškai atsisveikinti. Jau porą dešimtmečių nutolusią giminę vis dar sutelkdavo laidotuvės. Dabar ir to nebėra. Nuo koronaviruso mirusius artimuosius neatsisveikinę deginame. Dažnai net neatsegdami lavonmaišių. Ir jei susirenkame – tai tik nedideliu būreliu prie urnos. Bet urna yra tik urna. Devyniasdešimtmetė močiutė sužinojusi, kad mirė jos sesuo, sako, kad į laidotuves nevažiuosianti: „Kaip aš su ta dėžute pelenų atsisveikinsiu? Tai jau nebėra mano sesuo. Geriau namuose užsidegsiu žvakę, pasistatysiu jos nuotrauką ir pasimelsiu.“
Jau porą dešimtmečių nutolusią giminę vis dar sutelkdavo laidotuvės. Dabar ir to nebėra. Nuo koronaviruso mirusius artimuosius neatsisveikinę deginame. Dažnai net neatsegdami lavonmaišių. Ir jei susirenkame – tai tik nedideliu būreliu prie urnos. Bet urna yra tik urna.
Tęsinį skaitykite 21 11 10 „Utenyje“
