Mūsų gyvenimo spalvos

Negaliu teisti, bet negaliu ir pateisinti

Labai džiaugiuosi, kad Sausio 13-oji Utenoje praėjo gražiai ir kultūringai. O tai, kas vyko Vilniuje, – netelpa į jokius rėmus. Negaliu teisti, bet negaliu ir pateisinti. Reikėjo laiko atsikvošėti, reikėjo laiko suprasti, kas vyksta Lietuvoje. Vienas dalykas, su kuriuo niekada nesutiksiu, yra tas, kad tai ne mūsų žmonės. Tokia dabar Lietuva. Tokią ją mes turime priimti ir, kad ji taptų kitokia, daug dirbti, daug kalbėti, daug aiškinti. Aiškinti be isterijos, kaip galima ramiau ir nuoširdžiau. Taip, šventė buvo sugadinta. Ir ne tik valdžiai, bet ir žmonėms. Svarbiausia – protestuotojai nesuvokė pagrindinio dalyko – ne vieta ir ne laikas. Kiekvienas, bent jau mano kartos žmogus, turi savo Sausio 13-ąją. Ir ne tik Sausio 13-ąją, bet ir dar kurį laiką po jos. Eidami ir važiuodami prie Parlamento ar televizijos bokšto tą dieną žmonės gal ir netikėjo, kad taip gali įvykti. Tie, kurie į Vilnių važiavo po Sausio 13-osios, jau buvo visiškai apsisprendę, gerai suprato, kas gali atsitikti. Ir ne tik jie, bet ir namuose likę šeimos nariai. Prisimenu žmonos žodžius: žinok, jeigu kas, vaikus aš užauginsiu.

Svarbiausia – protestuotojai nesuvokė pagrindinio dalyko – ne vieta ir ne laikas. Kiekvienas, bent jau mano kartos žmogus, turi savo Sausio 13-ąją. Ir ne tik Sausio 13-ąją, bet ir dar kurį laiką po jos.

Tęsinį skaitykite 2022 01 19 „Utenyje“