Mūsų gyvenimo spalvos

Apie „niekieno žemę“

Vytautas Kazela

Nesakau, kad gyvename gerai. Praeitą savaitę paskambino įsiutęs žmogus ir ėmė rėkti: „Kodėl nerašai, kas dedasi Lietuvoje? Grūdus superka po 200 eurų už toną, o perėję per malūną jie jau kainuoja 1400 eurų?“ Žinoma, galėjau aiškinti, kad tai ne regioninio laikraštėlio, o respublikinių visuomenės informavimo priemonių tema. Kad mes patys kenčiame nuo tų nelogiškumų. Kaip paaiškinti, kad Lietuvos paštas pakėlė laikraščių pristatymo kainas tiek, jog pridėjus spaustuvės kainas leidėjui nieko nebelieka. O reikia atlyginimus mokėti žurnalistams, maketuotojams, finansininkui, korektoriui. Prieš septynerius metus, kai pradėjau dirbti „Utenyje“, jame dirbo 5 rašantys žmonės. Dabar dirba tik du. Metų pradžioje dėl pakilusio minimalaus atlyginimo turėjome atleisti maketuotoją. Laikraščio plotas nesumažėjo ir jį reikia užpildyti. Todėl ir griebiamės to, kas yra arčiausiai, lengviausiai pasiekiama, greičiausiai parašoma. Į paštą, kuris pasiima didžiausią dalį laikraščio pinigų, net prisiskambinti negali. Tai respublika respublikoje. Aš nekaltinu vietinių pašto žmonių – jų skaičius taip pat sumažintas ir jie turi dirbti dvigubai daugiau, nei dirbdavo anksčiau.

Mes patys kažkada rašėme, kad mokytojai ir gydytojai turėtų gauti padorią algą, kad dirbant atsakingą darbą nereikėtų galvoti, kaip išmaitinti vaikus, susimokėti mokesčius. Kodėl neuždarome laikraščio ir neišsiskirstome kas sau? Todėl, kad vis dar yra noras kalbėti apie tai, ką tau labiausiai skauda. Norint, kad laikraštis būtų rentabilus, jis šiandien turėtų kainuoti ne 70 centų, o mažiausiai du eurus. Tai būtų teisinga išgyvenimo kaina. Tik ar jūs pasiruošę tiek mokėti? Ar išgalėsite? Tai štai tokie tie žurnalistų grūdai…

Tęsinį skaitykite 2023 02 01 „Utenyje“