Diktatūros žlunga greitai ir netikėtai. Diktatoriui užtenka laiko tik sėsti į lėktuvą ir skristi į Maskvą, kurioje greitu laiku gali būti steigiamas diktatorių rezervatas. Kalbu apie Sirijos diktatorių Bashar al Assadą. Jis galėjo išgelbėti savo režimą eidamas į derybas ir darydamas nuolaidas. Padėtis šalyje buvo katastrofiška – 90 procentų gyventojų gyveno skurde, pusė iš jų neturėjo ką valgyti. Tačiau diktatoriui buvo baisu ne tai, jam baisu buvo prarasti neribotą valdžią. Jis pernelyg tikėjo Rusija ir buvo šventai įtikėjęs, kad turint tokį užnugarį jam niekas negresia. Bet Rusijos agresija Ukrainoje neleido jai atidaryti dar vieno fronto Sirijoje. Įdomiausia tai, kad Rusijos karinės bazės Sirijoje niekur nedingo ir niekas jų nepuola. Rusai tik išvežė geriausius savo ginklus ir ramiai laukia: ar tik nereikės naujam Sirijos režimui „stogo“? Naivu tikėtis, kad į Siriją ateis demokratinė valdžia ir ims spęsti savo žmonių problemas. O Rusijai karinės bazės Sirijoje labai svarbios, nes jos yra vienintelės už buvusios Sovietų sąjungos ribų.
Tokios sėkmės, kokia lydėjo sukilėlius, nesitikėjo net jie patys. Šiame reikale stipriai jaučiama Turkijos, o tiksliau prezidento Redžepo Tajipajaus Erdohano ranka. Tai rimtas „bachūras“, ir jeigu jis su kuo nors draugauja, tai tik iki tol, kol yra nauda. Jis gali numušti Rusijos lėktuvą, o paskui lyg niekur nieko sėsti prie stalo su Putinu. Tai ne koks nors Orbanas – Putino „šeškė“, o rimtas žaidėjas.
Ir vis dėlto mums kur kas svarbiau yra tai, kas vyksta Ukrainoje. O čia nėra nieko paguodžiančio. Rusijos kariuomenė eina pirmyn į savo kontrolę imdama vis naujus kaimus. Rusija veržiasi didelių gyvosios jėgos nuostolių dėka. Kažkur buvo pasirodžiusi realistiškesnė informacija, kad Rusija šiame kare jau neteko apie du šimtus tūkstančių savo kareivių, o netoli pusės milijono sužeistų. Iš to galima spręsti, kad Ukrainos nuostoliai perpus mažesni, bet Ukrainos ištekliai taip pat kelis kartus mažesni. Dar lapkričio pabaigoje kadenciją baigiančio JAV prezidento Joe Bideno administracija paragino Ukrainą peržiūrėti mobilizacijos įstatymus, kad būtų galima šaukti į kariuomenę vyrus nuo 18 metų. Oficialus atsakymas: kam reikalingi kareiviai, jei nėra kuo jų apginkluoti? Nes sąjungininkų parama nedovanotinai vėluoja. O aš galėčiau pasakyti dar griežčiau – ar verta pasmerkti jaunus vyrus mirčiai, tuo pačiu pasmerkiant ir ukrainiečių tautos ateitį? Ukrainiečiai gina savo namus, savo šeimas, savo vaikus. Teritorija nieko verta, jei nelieka tautos. Jau dabar Ukraina yra praradusi savo tautos žiedą. Kas bus, kai rusų fašistai išžudys aštuoniolikmečius ir šiek tiek už juos vyresnius ukrainiečius? Namus ir gamyklas atstatyti galima, tačiau prikelti žuvusių – neįmanoma. Ne kvadratiniai kilometrai prarastos teritorijos, o išžudyti žmonės yra Ukrainos tragedija.
Yra dalykų dėl kurių kalti patys ukrainiečiai. Buvęs šalies prezidentas Viktoras Janukovyčius ir buvę gynybos ministrai Dmitrijus Salamatinas ir Pavelas Lebedevas nuo 2012 iki 2014 metų vykdė tikslinį Ukrainos gynybos pajėgumų sumažinimą. Buvo sumažinta kariuomenė, išformuoti kai kurie daliniai, pakeistos dislokavimo vietos. Vėliau šiems veikėjams buvo pateikti kaltinimai valstybės išdavyste. Kažkada Ukraina buvo svarbi ginklų gamintoja, tačiau, atrodo, ir ginklų pramonė buvo sugriauta. Net ir prasidėjus karui niekas nepuolė jos gaivinti. Matyt, tikintis, kad sąjungininkai suteiks visą reikiamą ginkluotę ir amuniciją. Tai buvo Ukrainos vadovų klaida. Pagalba iš kitur atėjo beviltiškai vėluodama, ne tokia, kokios reikėjo, ir ne tokiais kiekiais, kokių reikėjo. Ne man vienam atrodė, kad yra kažkoks susitarimas tarp Rusijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Vokietijos, kad tiekiami ginklai ir amunicija būtų naudojama tik okupuotoje Ukrainoje. Rusija griovė Ukrainos miestus ir kaimus, žudė civilius gyventojus, o rusai šlovindami savo didįjį vadą gyveno ramiai ir saugiai. Karinėse gamyklose buvo gaminami ginklai. Rusai džiaugėsi neblogais atlyginimais. Tiesa, Rusija „puošėsi“ kareivių kapais. Sankcijos neveikė. Kaip vėliau pasirodė, pačios efektyviausios sankcijos yra tolimojo nuotolio raketos, kurios gali naikinti naftos perdirbimo gamyklas, aerodromus, ginklų ir amunicijos gamyklas bei sandėlius. Kai Ukraina pradėjo pati gaminti tolimojo nuotolio dronus ir raketas, padėtis ėmė pamažu keistis, bet, atrodo, tai įvyko per vėlai. Net ir dabar Ukrainos kariuomenei trūksta ginklų.
Šitame kare sąjungininkai ne kartą išdavė kraujuojančią Ukrainą. Jau nekalbant apie Vengriją. Ir ne tik Orbanas, bet ir daugumą vengrų. Tarsi hiena vaikščiojantis Ukrainos pasienyje tikėdamasis šios šalies pralaimėjimo Orbanas laukia kaulo: o gal Ukraina bus dalinama gabalais ir jam už ištikimybę Rusijai nukris gabalas teritorijos. Neatsitiktinai pradėjau apie Vengriją. Budapešte šiuo metu vyksta pasaulio funkcinio sporto čempionatas. Jame po neutralios šalies vėliava dalyvauja Rusijos ir Baltarusijos sportininkai, išdidžiai demonstruojantys agresorės simboliką ant krūtinės. Vengrams tai nekliūva, bet kai Lietuvos rinktinės narė Kornelija Dūdaitė užsivilko marškinėlius su užrašu „Paverskime Rusiją vėl maža“, vengrai sureagavo ir pradėjo merginą spausti. Mergina nepasidavė ir buvo priversta trauktis iš čempionato. Pavymui jos pasitraukė ir Lietuvos rinktinė. Koks geras jausmas užliejo krūtinę! Pasididžiavimo jausmas, kad esu lietuvis, kad mūsų šalies jaunimas toks puikus. Sako, kad vakariečiai nesupranta Rusijos grėsmės, nes patys nėra su tuo susidūrę. Bet tiek Karolina, tiek jos komandos draugai gimė ir užaugo jau nepriklausomoje Lietuvoje ir nėra patyrę to, ką patyrėme mes. Bet laisvės kraujas teka jų gyslomis. Jie yra laisvės vaikai. Jau dabar socialiniuose tinkluose pasirodo mūsų sportininkus smerkiančių komentarų. Galima juos pavadinti „vata“. Nežinau, ar geras šis terminas. Neseniai skaičiau Alio Balbieriaus knygą „Aš žudžiau jūrų žvaigždes“. Radau labai gerą tekstą „Sovietmečio sniegas“: „šitas sniegas neturi šviesos. Jis pasmerktas, senas ir purvinas/…/ baisiausia, kad šitasai sniegas kartais būna net… paveldimas. Nes persiduoda, persismelkia į tas kartas, kurios gimė jau po oficialaus sovietų laiko /…/ Jis slegia it nematoma vergystė. Ir nežinome, kiek iš tiesų mumyse dar likę to neištirpusio sniego“.
Todėl iki šiol tikiu Ukrainos pergale. Juk neveltui sakoma, kad tirščiausia tamsa būna prieš aušrą.
B. Januševičiaus nuotr.
