Negeros nuojautos kamavo visą praeitą savaitę. Nubudęs naktį atsidarydavau internetą ir žiūrėdavau, ar dar neprasidėjo karas. Trečiadienio vakare kažkurios televizijos ekrane pamatęs bėgančią eilutę, kad rusų lėktuvai bombarduoja kaimą Ukrainoje, supratau: Trečiasis pasaulinis karas jau prasidėjo. Pro akis prabėgo Ukrainos miestai, kuriuose teko lankytis – Kijevas, Odesa, Lvovas, Berdianskas. Ir žmonės, kuriuos pažinau per savo gyvenimą. Puikūs žmonės, išgyvenantys dėl savo tėvynės. Nuoširdžiai pasimeldžiau už Ukrainą ir už taiką pasaulyje. Per pusę metų nebuvau parašęs nė vieno eilėraščio, o tą vakarą tarsi kažkieno pastūmėtas sėdau ir parašiau keletą eilėraščių apie karą. Nors apie karą per savo gyvenimą nebuvau rašęs. Naktį kas dvi valandas vis ieškojau pranešimų apie padėtį Ukrainoje. Paryčiui nuojautos pasitvirtino – karas prasidėjo.
Žinau, yra skeptikų, kurie sako, kad mitingai, palaikymo akcijos Ukrainai nepadės. Netiesa! Šitos palaikymo akcijos reikalingos ir Ukrainai, ir kitoms pasaulio šalims, ir mums patiems. Taip, ir mums. Ši sunki Ukrainai valanda vėl mus suvienijo. Mes vėl galime stovėti petys į petį, negalvodami apie priklausomybę partijoms, „vakseriams“ ar „antivakseriams“. Mes vėl vieninga lietuvių tauta.
Tęsinį skaitykite 2022 03 02 „Utenyje“
