Mūsų gyvenimo spalvos

Kai miršta smegenys

Mes visi labai greitai priprantame prie mirčių, ypač jei tos mirtys ne šalia mūsų, ne tarp mūsų, o kažkur toli už tūkstančio kilometrų. Kai mes nematome po mūsų miestus šmirinėjančių ginkluotų kareivių, kai mūsų namų langai nedreba nuo sprogimų, atrodo, kad ir karo nėra. Mums neįmanoma įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmonės, kurių šalyje jau daugiau nei metai vyksta žiaurus karas. Taip, prieš daugiau nei pusę metų pasaulis buvo sustingęs nuo šoko, kai pamatė rusų kareivių žiaurumą Bučoje, Irpinėje bei kituose Ukrainos miestuose ir kaimuose. Paskui buvo momentas, kai rusų kareiviai sušaudė ukrainiečių belaisvį po to, kai jis ištarė: „Šlovė Ukrainai“. Kaip rusų paleista raketa pataiko į daugiabutį namą, o gelbėtojai iš po jo griuvėsių ištraukia daugiau nei trisdešimties žuvusių gyventojų kūnus. Ar gali būti kas nors baisiau? Ko gero, ne tik pasiektas, bet ir pramuštas dugnas. Galvoji apie tai ir tau atrodo, kad Rusija pati save išbraukia iš civilizuotų šalių tarpo. Tai net ne teroristinė valstybė, tai – organizuota gauja, žudanti, plėšianti, prievartaujanti.

Bet interneto platybėse pasirodo vaizdo klipas, kur sužvėrėję rusų kareiviai nupjauna ukrainiečių belaisviui galvą. Pasakojama, kad šitie nuožmogos treniruojasi ant žuvusių ukrainiečių kareivių kūnų nupjaudami jiems galvas, galūnes. Koks sužvėrėjimas, koks nuopuolis. Internete taip pat plinta pačių rusų nufilmuotas ant minos užvažiavęs ukrainiečių šarvuotis su negyvais kareiviais, jie išrengti, nupjautomis galvomis ir rankomis. Atrodo, ne XXI amžius, o patys gūdžiausi viduramžiai. Kaip turi jaustis
šitų rusų kareivų motinos, jei jose yra likusi bent kruopelytė žmogiškumo?

Tęsinį skaitykite 2023 04 19 „Utenyje“