Vytautas Kaziela
Po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalietė ir kita Marija ėjo aplankyti kapo. Staiga stipriai sudrebėjo žemė: Viešpats angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo. Jo išvaizda buvo it žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas. Išsigandę jo, sargybiniai sudrebėjo ir pastyro lyg negyvi. O angelas tarė moterims: „Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite ir apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta. Ir skubiai duokite žinią jo mokiniams: Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite. Štai aš jums tai ir paskelbiau.“ Jos greitomis paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams. …Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo. Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik jums buvau įsakęs. Štai ir aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. (Evengelija pagal Matą)
Niekas negali ateiti į žemę nepriėmęs kūniškumo. Netgi Dievas. Į pasaulį galima ateiti tik gimstant iš motinos įsčių. O išeiti galima tiktai per mirtį. Ir tik tai, kaip tu nugyvenai tau paskirtą gyvenimo atkarpą, leidžia suprasti, ar tu prisikelsi (būsi prikeltas), ar ne.
Erdvėse dar skambant Prisikėlimo varpams, mąstau apie tai. Šios šv. Velykos ypatingos, nes galiu mąstyti vienumoje, įsigilindamas į kiekvieną perskaitytą žodį. Žinote, kas mane labiausiai džiugina? Kapo tuštuma. Moteris apėmė išgąstis ir didelis džiaugsmas, nes jų sielose buvo Dievo pasėtas tikėjimo grūdas. Jų pasąmonėje buvo išlikęs jo pažadas prisikelti. Joms buvo sunku tuo patikėti, bet išsipildžius pažadui jos pradžiugo. Niekas negali ateiti į žemę nepriėmęs kūniškumo. Netgi Dievas. Į pasaulį galima ateiti tik gimstant iš motinos įsčių. O išeiti galima tiktai per mirtį. Ir tik tai, kaip tu nugyvenai tau paskirtą gyvenimo atkarpą, leidžia suprasti, ar tu prisikelsi (būsi prikeltas), ar ne. Ir dar. Įsidėmėkite Kristaus žodžius, mokiniams pasakytus: „Štai ir aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ Jis yra su mumis, tarp mūsų, mumyse kiekvieną valandą ir kiekvieną minutę. Su mumis jis ir šios pandemijos metu. Su gydytoju Jis lenkiasi virš koronavirusu sergančio lovos ir tuo pat metu yra su mirštančiuoju. Miršta kartu su juo, bet ir vėl, ir vėl prisikelia, kad būtų su mumis, būtų tarp mūsų, būtų mumyse. Visi mes, lietuviai, buvę stabmeldžiai, esame Jo mažiausi vaikai, tik prieš kelis šimtus metų per krikštą priėmę Jį ir Jo tikėjimą. Sovietiniu laikotarpiu vėl nublokšti į stabmeldystę ar netgi ateizmą. Sakote, kad mes negarbiname stabų? Netiesa.
Galime valgyti skanų, bet ne mūsų pačių paga mintą maistą, gerti gėrimus, dėvėti gražius, bet kitų rankomis išaustus rūbus ir pasiūtus batus, važinėti prabangiais automobiliais, žiūrėti mums patinkančias sporto varžybas. Ir kas baisiausia – tyčiotis iš tų, kurie to neturi.
Tik stabai mūsų kiti negu senųjų pagonių. Ant mūsų altoriaus, prieš kuri mes dažnai suklumpame, stovi pinigų maišas. Tai ir yra visų laikų tikrasis stabas. Šloviname pinigus, nes už juos mes galime nusipirkti kūniškų malonumų. Galime valgyti skanų, bet ne mūsų pačių pagamintą maistą, gerti gėrimus, dėvėti gražius, bet kitų rankomis išaustus rūbus ir pasiūtus batus, važinėti prabangiais automobiliais, žiūrėti mums patinkančias sporto varžybas. Ir kas baisiausia – tyčiotis iš tų, kurie to neturi. Taip. Už pinigus galime nusipirkti ir dvasinio maisto. Bet jau atsirado daug gražių ir didelių namų, kuriuose nerasi nė vienos knygos. Valdžia ir mes patys vis mažiau skiriame pinigų dvasiniam maistui, dvasiniam tobulėjimui. Net ne procentai, o procento dalys. Nesvarbu, ar tai būtų valstybės, savivaldybės ar šeimos biudžetas. Sakote, kad jauniems žmonėms to nereikia? Netiesa. Prieš karantiną aš lankiausi Utenos Dauniškio ir Utenos Adolfo Šapokos, Giedraičių ir Merkinės gimnazijose. Kalbėjome apie kūrybą, tikėjimą. Skaičiau nevisai lengvai suvokiamą savo poeziją ir nemačiau nė vienų nuobodžiaujančių, užgesusių akių. Ypač šiltas akis mačiau Dauniškio gimnazijoje, ir man tai buvo geresnis įvertinimas negu visos premijos, laureato titulai. Bet, mielieji mano, mes pratiname savo vaikus nuolat kęsti dvasinį badą. Mes perkame jiems gerus drabužius, rūpinamės, kad jie skaniai ir gausiai pavalgytų, bet užmirštame juos dvasiškai pamaitinti. Mano jaunystės metais gera knyga buvo didelė dovana. O dabar kas? Apmokame savo vaikų gimtadienius prabangiuose restoranuose ir kavinėse. Nors tie, kurie turtingi, galėtų apmokėti vaikų ir jų draugų kelionę į Operos ir baleto teatrą, o sunkiau gyvenantys padovanoti savo vaikui knygą. Gal ir pasiraukys iš pradžių, bet praeis kažkiek laiko, ir bus dėkingi už tai.
Įsigali jauno gražaus kūno kultas. Matau mergaites, kurios veržiasi į televizijos ekranus. Bet ar jos tuo metu supranta, kad apsukrūs prodiuseriai jas parduoda kaip einamą prekę? Kaip „Maximoj“ parduoda bandeles ar energinį gėrimą. Nė vieno pagyvenusio laidos vedėjo ekranuose. Taip, tiesa, buvo Algimantas Čekuolis. Bet prisiminkime, kaip mes tyčiojomės iš jo. O iš jo reikėjo mokytis – gyvenimiškos patirties, pasaulio ir jame vykstančių procesų suvokimo.
Įsigali jauno gražaus kūno kultas. Matau mergaites, kurios veržiasi į televizijos ekranus. Bet ar jos tuo metu supranta, kad apsukrūs prodiuseriai jas parduoda kaip einamą prekę? Kaip „Maximoj“ parduoda bandeles ar energinį gėrimą.
Būkime nuoširdūs ir sąžiningi. Visi mes esame tik silpni ir nuodėmingi žmonės. Toks esu ir aš. Kai karantino metu reikėjo nuotraukų iš ligoninės, aš nedvejodamas sutikau. Toks – mano darbas, tokia pareiga, bet ligoninės direktorius pasakė: „Aš tavęs ir su respiratorium neįleisiu. Tavo amžius ir tavo ligos gali tave pražudyti. Reikia, kad žmogus būtų stiprus ir jaunas. Gal sūnus galėtų?“ Ilgai galvojau ir supratau, kad negaliu sutikti. Jei kas – niekada sau to neatleisčiau, nors neabejoju, kad sūnus būtų sutikęs. Sugraužčiau save gyvą. Tokiomis akimirkomis supranti, koks esi silpnas. Dievas siuntė savo sūnų, kad atpirktų žmonijos nuodėmes, žinodamas, ką jam reikės iškęsti, žinodamas, kad jam reikės numirti, jog prisikeltų. Nėra kito kelio į Tėvo namus – tiktai per mirtį.
Tokiomis akimirkomis supranti, koks esi silpnas. Dievas siuntė savo sūnų, kad atpirktų žmonijos nuodėmes, žinodamas, ką jam reikės iškęsti, žinodamas, kad jam reikės numirti, jog prisikeltų. Nėra kito kelio į Tėvo namus – tiktai per mirtį.
Kodėl kas metai švenčiamos šv. Velykos? Juk nuo tų laikų praėjo beveik du tūkstančiai metų. Tai ne Pontijaus Piloto pavaldiniai kala Kristų prie kryžiaus, Jį kalame mes. Kalame kiekvieną dieną savo neapykanta ir pavydu, savo goduliu, savo vienintelio dievo – pinigų maišo, garbinimu. Galų gale savo susvetimėjimu, nejautrumu, išnykusia meile artimui. Tie, kurie išliks po šito naujųjų laikų maro, turės išmokti didžiojo dalijimosi meno. Neseniai akies krašteliu mačiau vieną televizijos laidą, kurioje uošvė iš namų kraustė gatvės kaimyną.
Tada ir pagalvojau, kiek dar mums reikės iškęsti, kad mokėtume pasakyti savo artimui: mano namai yra ir tavo namai, mano duona yra ir tavo duona. Alkanas? Sėsk, laužk ir valgyk.
Prieš keletą metų mirė jo žmona, su kuria nugyveno kelis dešimtmečius, vaikų neturėjo, namai – uošvės nuosavybė. Tada ir pagalvojau, kiek dar mums reikės iškęsti, kad mokėtume pasakyti savo artimui: mano namai yra ir tavo namai, mano duona yra ir tavo duona. Alkanas? Sėsk, laužk ir valgyk.
Šios šv. Velykos ypatingos. Daugelis senukų nesulaukė atvažiuojant kituose miestuose gyvenančių vaikų. Niekas jų neapkabino, niekas nepaglostė jų pražilusių galvų. Noriu paraginti visus jaunus žmones – šiuo laikotarpiu dažniau paskambinkite savo tėvams. Pakalbėkite apie anūkus, galų gale, jei viskas išsakyta, bent apie orą. Jiems dabar labai vieniša ir baugu.
Kai nelieka tikėjimo Dievu, atsiranda priklausomybė nuo kitų dalykų – narkotikų, alkoholio arba pinigų. Šie klastingi „dievai“ tarsi amalas ant beržo ar obels iščiulpia visą kraują, išdžiovina sielą, privesdami medį, vaismedį ar žmogų iki mirties.
Mirdamas ir prisikeldamas Kristus mums palieka didelę viltį. Ir didelę meilę. Tik reikia didelio tikėjimo, kad viskas bus gerai. Kristus prisikėlė, ir mes turime prisikelti. Tuščio kapo simbolika šįkart yra ne tik viltinga, bet ir labai džiaugsminga. Žmonija turi gręžtis dvasingumo link. Kai nelieka tikėjimo Dievu, atsiranda priklausomybė nuo kitų dalykų – narkotikų, alkoholio arba pinigų. Šie klastingi „dievai“ tarsi amalas ant beržo ar obels iščiulpia visą kraują, išdžiovina sielą, privesdami medį, vaismedį ar žmogų iki mirties. Velykų varpas mums praneša didžią žinią: Kristus prisikėlė! Ar prisikelsime ir mes? Noriu apkabinti jus visus ir paprašyti: pasimelskite už mane, aš melsiuos už jus. Ir tikėsiu.
