Išvesti mane iš pusiausvyros gana sunku, bet šį kartą generolui Tutkui pavyko. Tutkus užsipuolė Ohmaną: „Aš už taiką. Už ką tas Ohmanas ir ko moko mūsų VAIKUS?“. Viešpatie, ką dar gali padaryti žmogus prieš rinkimus? Suprantu: reikia piaro, reikia reklamos, o pulti Joną Ohmaną dabar labai madinga. (Jonas Ohmanas – vikingų palikuonis, visuomenininkas, dokumentinių filmų kūrėjas, vertėjas, buvęs pastorius ir desantininkas. Lietuvoje seniai. Ir ne tik kaip pasyvus stebėtojas, bet ir aktyvus Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo veikėjas. Daug padaręs telkiant paramą Ukrainai.) Taigi ko moko mūsų vaikus Jonas Ohmanas? Patriotizmo. Kurį atkūrę Nepriklausomybę visai pamiršome. „Aš už taiką“ – sako buvęs kariuomenės vadas, nūnai politikas. Taigi visi mes už taiką! O aš galvoju, ką reiškia dabartiniame kontekste ši sąvoka. Ar tai reiškia, kad atėjus okupantui turime pasiduoti? Ar tai reiškia okupantus sutikti plojimais, nes sutikti su ginklu mes nemokame? Turėjome mažų mažiausiai dvejus metus apmokyti jaunimą, kaip elgtis su ginklu, bet kurdami pasipriešinimo strategijas praktiškai nieko nepadarėme. Pasiduodamas ir sutikdamas okupantą katutėmis tu gal kuriam laikui išsaugosi savo gyvybę, bet laisvės ir valstybės tikrai neišsaugosi. O ir su gyvybe gali būti visaip. Štai visai naujas pavyzdys iš Ukrainos. Okupuotose teritorijose rusų kareiviai atiminėja iš ukrainiečių namus ir butus, kuriuose įsikuria patys. Rusijos dalinių okupuotame Volnovachos mieste Rytų Ukrainoje viename gyvenamajame name buvo švenčiamas vieno iš šeimos narių gimtadienis. Ir čia apsilankė rusų kareiviai. Po kurio laiko name rasti devyni nušauti civiliai, o tarp jų du vaikai. Tėvas ir motina ir du jų vaikai, likusieji penki šeimos svečiai. Apie žuvusius civilius gyventojus pranešė Rusijos valstybinis tyrimų komitetas. Spėjamas žudikas – Rusijos kareivis iš Čečėnijos.
Mane stebina mūsų neveiklumas. Mūsų nusikalstamas mąstymas: NATO mus apgins. Mielieji, bet taip nebūna. Dėl mūsų valstybės žus amerikiečiai, anglai, prancūzai, vokiečiai, o mes tik plosime rankomis ir skanduosime: „Mes – už taiką!“ Mūsų pašonėje žiaurus ir išprotėjęs monstras, todėl tiek senas, tiek jaunas turi mokėti bet kuriuo momentu imti ginklą į rankas ir eiti ginti Tėvynės.
Pagarba Jonui Ohmanui, kuris mus ir mūsų vaikus moko patriotizmo ir savanorystės pagrindų. Ir pabaigai. Yra tokia patarlė: nori taikos, ruoškis karui!
Įsivaizduoju, Rusijai įžengus į Lietuvą užsikiš oro uostai ir pasienis su Lenkija. Lietuvą, jeigu suspės, paliks tūkstančiai jaunų žmonių. Keiksime juos tada? Vadinsime išdavikais? O jeigu jie nežino už kurio galo paimti šautuvą ar automatą? Nes niekas jų nemokė…
Būtų šaunu, kad mūsų armijos atsargos karininkai važiuotų į mokyklas, rengtų stovyklas ir apmokytų mūsų vaikus savigynos pagrindų. Kaltinti valdžią yra lengviausia, bet už savo šalį esame atsakingi mes visi. O žinote, kas sustabdė Ukrainoje rusų kariuomenę? Teritorinės gynybos kariai. Jie stojo į kovą nelaukdami centrinės valdžios įsakymų. Jonas Ohmanas moko mus savanorystės. Tik mes, matyt, esame prasti mokiniai…
Vytautas Kaziela
