Jaunimo kampas

Rudens skaitinys jaunimui: įtraukiai apie aktualias problemas

x

Rasa MILERYTĖ

Janos Frey romanas „Oras pusryčiams“ charakterizuotinas kaip problemų proza. Daugiausiai dėmesio knygoje skiriama anoreksijai, tačiau taip pat kalbama apie kitas problemas: neištikimybę, irstančią šeimą, nesusikalbėjimą tarp tėvų ir vaikų, patyčias, šeimos nario ligą, nelaimingą meilę, gyvenamosios aplinkos keitimą, taip pat ir kultūrinius pokyčius, prie kurių knygos veikėjai turi prisitaikyti.

Pagrindinė romano veikėja – keturiolikmetė Serafina, internacionalios šeimos vaikas. Jos mama – vokietė, o tėvas – italas. Iki keturiolikos metų Serafinai viskas klostosi gerai – su šeima (tėvais ir jaunesne seserimi) ji gyvena mažame Italijos kaimelyje, šeimoje vyrauja darna, šalia gyvena mylima močiutė. Serafina myli save, myli gyvenimą, yra laiminga. Tačiau kai jai sueina keturiolika metų, šeima nusprendžia kraustytis gyventi į Vokietiją ir Serafinos gyvenimas iš esmės pasikeičia. Čia ji beveik neturi draugų, sunkiai pritampa naujoje mokykloje, netrukus paaiškėja, jog tėvas yra neištikimas mamai, tėvai ima kalbėti apie skyrybas, o dar prasidėjęs keturiolikmetės brendimas… Gyvenant tokiomis nepalankiomis sąlygomis Serafinai natūraliai ima kilti nepasitenkinimas, o objektas, į kurį ji nukreipia savo nusivylimą, yra ji pati. Vis dažniau mergaitė ima skųstis savo išvaizda, ypač – svoriu. Netrukus tai išsivysto į anoreksiją.

Anoreksija pasireiškia patologiška baime priaugti svorio, nepasitenkinimu savo kūno išvaizda ir siekimu ją pagerinti badaujant, sportuojant iki išsekimo ir vartojant įvairius vaistus. Būtent tokių priemonių imasi Serafina. Mergaitė pasirenka, koks, jos manymu, svoris būtų idealus, ir savižudiškomis priemonėmis siekia rezultato. Deja, anoreksija sergantis žmogus niekada nepasiekia idealaus rezultato – ilgainiui praranda gebėjimą racionaliai vertinti savo svorį ir, kad ir kiek besvertų, jam atrodo, kad sveria per daug. Dėl nesibaigiančio organizmo alinimo anoreksija dažnai priveda prie mirties.

Kalbėdama apie Serafinos ligos simptomus, autorė su chirurginiu tikslumu vardija viską, ką apie šią ligą gali pasakyti specialistai. Serafiną kamuoja alpulys, bendras silpnumas, liguista baimė sustorėti, neadekvatus savo svorio vertinimas, raumenų nykimas, mergina sąmoningai badauja, o jos kūnas pasidengia švelniais plaukeliais, tokiais, kokiais būna padengtas įsčiose esančio vaisiaus kūnas. Kalbėdama apie simptomus, autorė vartoja medicininius terminus, pateikia anoreksija sergančių žmonių mirtingumo statistiką. „Oras pusryčiams“ – labai iliustratyvi knyga, todėl turėtų sulaukti ne tik jaunųjų skaitytojų, bet ir paauglių turinčių tėvų dėmesio.

Kalbant apie knygos siužetą anotacijoje užsimenama, kad tai tikrais įvykiais paremtas romanas. Nežinia, kiek iš tiesų reali Serafina, nežinia net, ar Serafinos egzistavimas svarbus. Kur kas svarbiau tai, kad pasaulyje gyvena tūkstančiai tokių serafinų, nepagrįstai susirūpinusių savo svoriu, yra tūkstančiai tokių mamų, kurios nežino, kaip reaguoti į dukterų ligą, kaip joms padėti. Jei knygoje aprašyta Serafina ir neegzistuotų, anoreksija čia aprašoma su tokiu tikslumu, kad nekyla abejonių, jog istorija tikra. Tik gal vardai šiek tiek kiti, galbūt aprašomos vietovės kitokios. Autorė ne tik aprašo ligos eigą ir jos simptomus, bet ir vaizduoja tokią aplinką, kuri gali nulemti susirgimą anoreksija. Specialistai sako, kad nedarnioje šeimoje, taip pat šeimoje, kur motina valdinga, o tėvas labiau užgožtas, padidėja anoreksijos tikimybė. Taip pat anoreksija gali išsivystyti iš depresinių susirgimų. Serafinos mama iš tiesų linkusi į valdingumą, o tėvas – ramus, susitaikantis, nusileidžiantis. Serafina patiria nelaimingą meilę, gyvenamosios vietos pokyčius, nesantaiką šeimoje – tai gali privesti prie depresijos, o ši savo ruožtu prie anoreksijos.

Nors Serafinos gyvenimas nėra lengvas, aplink ją sukasi daug padėti pasirengusių žmonių. Visų pirma tai Mozė – Serafiną įsimylėjęs bendraklasis. Mozė – pozityvus, iškalbingas, šiek tiek keistas vaikinas, irgi gyvenantis iširusioje šeimoje ir, kaip ir Serafina, turintis valgymo sutrikimų, tik kuomet Serafina liaujasi valgyti, Mozė, priešingai, valgo per daug. Mozės valgymo sutrikimai taip pat motyvuoti psichologiškai. Jo tėvai išsiskyrę, mama nuolatos užimta darbu, su tėvu Mozė bendrauja mažai, veikiausiai tai ir nulemia vaikino polinkius. Paviršutiniška, bet Mozę Serafina atstumia būtent dėl jo svorio, kuris jai atrodo per didelis. O susižavi ji kitu vaikinu – linksmu ir sportišku kaimynystėje gyvenančiu Fricu. Deja, Fricas nerodo jokių simpatijų Serafinai, o tam ji randa tik vieną paaiškinimą – tariamai per didelį savo svorį. Fricas – viena pagrindinių priežasčių, kodėl Serafina nusprendžia sulieknėti. Juk būdama lieknesnė tikrai jam patiks! Šitaip prasideda nenutrūkstama apsimetinėjimo, melo, maisto slėpimo ir alinančio badavimo istorija. Tiesa, Serafina turi nors ir nesutariančius, bet ją mylinčius tėvus, seserį, kelias geras drauges – šie žmonės rūpinasi ja ir nori padėti. Knygoje parodoma, kad ne visada užtenka gerų norų ir racionalių patarimų.

Kalbant tokiomis jautriomis temomis kaip šioje knygoje, labai lengva užmiršti teksto kokybę. Patyręs rašytojas gali sėkmingai manipuliuoti skaitytojo dėmesiu bei empatija, nukreipdamas skaitytoją nuo to, kaip rašoma, link to, kas rašoma. Sukrėstas personažų likimų skaitytojas bus daug atlaidesnis pasakojimo manierai, stiliui, raiškai. Ko gero, tai ir yra esminis skirtumas tarp kokybiškos ir menkavertės populiariosios literatūros. „Oras pusryčiams“ – taip pat populiariosios literatūros pavyzdys, tačiau – kokybiškos populiariosios literatūros. Autorė nevedžioja skaitytojo už nosies, nemanipuliuoja juo. Tekstas parašytas sausoka kalba, bet skaityti nesudėtinga. Kalbėjimas tikslus, sakiniai dažniausiai trumpi, nepertekliniai, nemetaforiški. Nepaisant to, autorei pavyksta pateikti išsamius veikėjų charakterius, aptarti jų santykius bei problemas. „Oras pusryčiams“ nepretenduoja į klasikinės literatūros titulą, tačiau tai įtraukiai parašyta ir aktualiomis temomis kalbanti knyga.