Rasa MILERYTĖ
Bibliotekoje eksponuojama jaunos menininkės Ievos Daščioraitės tapybos darbų paroda. Tai – pirmoji merginos paroda. I. Daščioraitei – dar tik 17 metų, bet mergina į meną ir į pasaulį žiūri rimtai, su pavydėtina įžvalga. Tapyba jai – saviraiška, galimybė išlieti jausmus ir į paviršių iškelti visuomenės problemas.
Piešia nuo mažų dienų
Į „Utenio“ redakciją užsukusi A. Šapokos gimnazijos gimnazistė I. Daščioraitė pasakoja, kad piešimas jos gyvenime atsirado labai anksti. Būdama dvejų metukų jau paišė siluetus, augant piešinių vaizdai ir struktūra kito. Piešiniuose vaizduodavo šeimos narius, mėgtų animacinių filmukų herojus, piešiniais išmargindavo ne tik popieriaus lapą, bet, retkarčiais, sienas ar balkono duris.
I. Daščioraitė svarsto, kad ne žmogus renkasi meno formas, o menas – žmogų. Jei kažkuri forma patraukia, žmogus, sako menininkė, tarsi paskęsta tame. „Galbūt tai sielos pasirinkimas“, – spėja mergina. Pašnekovė sako eksperimentavusi su vizualiaisiais menais, bet piešimas ir tapyba jos nebepaleido.
„Kai supratau, kad man tai tikrai įdomu ir kad noriu tuo užsiimti ateityje, pradėjau lankyti dailės mokyklą. Ten įgijau piešimo pagrindus, žiūrėdama į kitų darbus mokiausi, kaip darbuose perteikti savo unikalumą“, – dailės mokyklą I. Daščioraitė pradėjo lankyti besimokydama penktoje klasėje.
Pasidomėjus, ar nėra rizikos, kad besimokydamas iš kitų kaip tik prarasi savo unikalumą, mergina primena, kad senosiose dailės mokyklose menininkai mokėsi kopijuodami. „Toks mokymasis nėra blogai, jis suteikia pagrindus, o toliau jau tik nuo tavęs priklauso, kiek unikalių patirčių įdėsi į savo darbą. Apskritai mes dabar gyvename pasaulyje, kai unikalumo nėra daug, retai pasitaiko jį rasti“, – sako pašnekovė.
Įkvepia tai, ką mato, girdi ir jaučia
Pasidomėjus, kas įkvepia jaunąją menininkę, I. Daščioraitė atsako, kad įkvėpimo šaltinių yra daug. Tai ir gamta, ir jausmai, patirtys, vaikystėje skaitytos knygos, ir tam tikrų meno srovių, ypač – romantizmo, idėjos. Darbuose menininkė perteikia tai, ką mato, girdi ir jaučia.
Įkvėpimo semiasi ir iš ją žavinčių kūrėjų. Tarp jų – ne tik klasikai (Salvadoras Dali, Voncents van Gogas), bet ir šiuolaikinio meno atstovai: merginai artimas komiksų žanras, tad žavisi japonų komiksų kūrėjais. „Taip pat mane žavi močiutės pusseserės vyro Antano Adomaičio darbai“, – sako I. Daščioraitė.
Mergina įsitikinusi, kad kuriant neužtenka tik talento, reikia ir daug pastangų, todėl stengiasi piešti kuo daugiau – taip tobulėjama. Visgi ne visada pavyksta atsiduoti tapybai – jei viduje kyla sumaištis, sudėtingiau ne tik gyventi įprastą gyvenimą, bet ir kurti.
„Dažniausiai piešiu spontaniškai, iš anksto negalvodama, kokias spalvas imsiu, kaip jas derinsiu. Nupiešiu viską vienu prisėdimu. Jaukiausia man piešti, o ir visa kita daryti, vakare, bet būna ir taip, jog jau nubundi su didžiuliu noru piešti ir nieko negali padaryti – norisi tą daryti nuo pat ankstaus ryto“, – apie kūrybos ritualus kalba jaunoji menininkė.
Menas ir diktatūra
Tarp daugybės teorijų, kalbančių apie meno paskirtį ir tai, koks jis turėtų būti, yra tokia, kuri sako, kad meno kūrinys privalo liudyti grožį. Apie tai yra kalbėjęs psichoterapeutas E. V. Franklis, kalėjęs koncentracijos stovykloje. Nuostata suprantama – daug kentėjęs žmogus nebenori matyti liūdesio, skausmo ar kančios. Bet žiūrint iš kitos pusės, toks teiginys gali priminti diktatūrą.
I. Daščioraitė įsitikinusi, kad niekas negali nurodinėti menininkui, kokia turėtų būti jo kūryba. „Mene galima vaizduoti viską. Žmogus, kurio patirtys tragiškos, galbūt nenorės kūrinyje vaizduoti nieko pozityvaus. Ar tai reiškia, kad jis visiškai negali kurti?“ – retorinį klausimą užduoda menininkė.
Mergina svarsto, kad jei nutiktų taip, jog meno srityse įsigalėtų diktatūra – kažkas nurodytų, kaip ir ką kurti – tai nesuveiktų. „Manau, būtų kaip knygnešių laikais. Žmonės vis tiek kurtų taip, kaip jiems norisi ir atrodo teisinga, ir slėptų tai. Niekas negali sulaikyti menininko minčių“, – įsitikinusi I. Daščioraitė.
Prieš kelerius metus pašnekovė dalyvavo dailės olimpiadoje. Olimpiadai pateikė darbą, kuriame vaizdavo į krūvą suverstus negyvus žvėris, o ant tos krūvos sėdėjo žmogus, rankose laikantis aureolę. „Šiuo darbu norėjau parodyti, kad žmonės elgiasi žiauriai ir jaučiasi esantys tokie galingi kaip Dievas“, – sako mergina. Olimpiados komisija iš pradžių svarstė darbą dėl pernelyg žiaurios vaizduojamos scenos diskvalifikuoti. Galiausiai šis darbas nepateko į kitą etapą. Tokia patirtis, pripažįsta mergina, mažina motyvaciją.
Septyniolikmetė mergina sako vis dažniau susimąstanti apie ateitį. Žvalgosi dviem kryptimis. Viena vertus, domina menų arba meno istorijos, kita vertus – norėtųsi profesinį kelią sieti su psichologijos mokslu, o tapybą palikti kaip hobi.
