Šių metų Antano Miškinio literatūrinė premija už aukštaitiškos dvasios puoselėjimą skirta poetei, recenzentei, filosofijos mokslų daktarei Ievai Rudžianskaitei už poezijos knygą „Iš gervių“. „Iš gervių“ – antrasis Ievos Rudžianskaitės eilėraščių rinkinys. Knygos leitmotyvas – gervė, kurios simbolis svarbus Vakarų ir Rytų kultūrose, išreiškia transformaciją, perėjimą iš vienos dimensijos į kitą bei parodo, kad net kasdienė tikrovė nėra lengvai paaiškinama. Kaip rašoma knygos anotacijoje, įdėmus skaitytojas daugiaplaniuose tekstuose atras įvairiausias filosofines ir teologines aliuzijas, susijungiančius skirtingus erdvėlaikius bei jautrų eilėraščių subjektės įsižiūrėjimą į pasaulio fenomenus, rūpestį dėl jų, vidinių būsenų ir išorinių įvykių apmąstymą. Ankstesnė jos knyga „Kita“ buvo įvertinta Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premija už poeziją, išsiskiriančią giliu filosofiniu podirviu, subtilia poetine kalba, už stilingai parengtą knygą.
Ieva, šiais metais esate apdovanota Antano Miškinio literatūrine premija. Ką Jums reiškia šis įvertinimas?
Kūryba man teikia sunkiai nusakomą laimės pojūtį, kuris nepriklauso nuo vertinimų, todėl meluočiau, jei sakyčiau, kad premija kažkaip įpareigoja ar motyvuoja kurti. Kita vertus, įvertinimas džiugina, jaučiuosi dėkinga.
Kokios pirmosios emocijos, reakcijos užklupo, kai sužinojote, kad premija iš visų kandidatų skirta būtent Jums?
Žinią priėmiau ramiai, tačiau įteikimo dieną apėmė įvairiausi jausmai – nuo jaudulio iki džiugesio. Vis dėlto būčiau nenustebusi, jei premija būtų paskirta ir kitam kandidatui ar kandidatei, nes praeitais metais pasirodė labai daug stiprių poezijos knygų.
Antano ir Motiejaus Miškinių literatūrinėje-etnografinėje sodyboje atsiimdama apdovanojimą kalbėjote apie savo ir A. Miškinio kūrybos sąlyčio taškus. Ar galite juos priminti „Utenio“ skaitytojams, nedalyvavusiems šventėje?
Mąstydama apie Antano Miškinio poeziją, prisiminiau jo vaizduojamas gerves, praskrendančias pro Juknėnus. Mano gervės, žinoma, kitokios – joms reikia šviesoforo, kad galėtų išskristi, jos gali įgyti žmogiškų savybių ir atvirkščiai – žmogus gali perimti jų bruožus. Ir vis dėlto šis simbolis man tapo akstinu kalbėti apie tam tikrus panašumus.
Ar apskritai Jums, kaip jaunam žmogui, svarbu rasti atramas klasikų kūryboje, pasaulėžiūroje, biografijoje?
Klasikų kūryba, dienoraščiai, biografijos ir jų pasaulėžiūra man svarbi tuo, kad yra susijusi su mūsų tautos istorija ir kultūra. Atramos taškų ieškau sakraliuose pasaulio tekstuose, filosofijoje. Nors kartais taip netikėtai, tarytum prieš mano pačios valią atsiranda detalių, kurios tampa aliuzijomis į mūsų klasikų kūrybą. Veikiausiai tai neišvengiama.
Galbūt galėtumėte išskirti kelis autorius, kurių kūryba Jums itin artima?
Apie konkrečius autorius nelabai norisi kalbėti, nes mano santykis su kūryba nuolat kinta. Kalbant apie premijų įteikimo šventes, man kirba štai toks klausimas: šventę lydi gėlės, muzika, poezijos skaitymai.
Bet šventė baigiasi, poetas lieka vienas. Kas tada?
Nepasakyčiau, kad lieka visiškai vienas, nes kūrybai reikia ir vienatvės, ir santykio. Aplinka, žmonės, įvairiausios situacijos nuolat provokuoja, o premija labai gražiai žymi tam tikro etapo pabaigą.
Dar akimirkai grįžkime prie kūrybos: ar pamenate savo pirmuosius eilėraščius?
Pirmąjį eilėraštį parašiau būdama devynerių metų. Labai gerai atsimenu aplinkybes ir vaizdą, kuris išprovokavo mane jį parašyti. Pirmoji publikacija pasirodė „Moksleivio“ žurnale. Tuo metu mokiausi septintoje klasėje. Bet ankstyva pradžia nenulėmė ankstyvo poetinio debiuto. Pirmąją eilėraščių knygą išleidau jau būdama trisdešimt ketverių. Galbūt galėjau ir anksčiau debiutuoti, bet vis atrodydavo, kad ne laikas.
Kas tuomet skatino rašyti? Ar laikui bėgant kūrybos priežastys kinta?
Kūryba į mano gyvenimą atėjo natūraliai, niekas specialiai neskatino rašyti, bet ir neslopino. Vaizdžiai tariant, poezija kantriai manęs laukė, kol daugiau dėmesio skyriau muzikai ir filosofijai. Tiesa, studijų metais pasirodė keletas eilėraščių publikacijų. Intensyviai rašyti pradėjau, kai baigiau mokslus. O kūrybos priežastys tikriausiai kinta kartu su požiūriu į supančius reiškinius.
Esate ne tik poetė, bet ir aktyvi literatūros kritikė – Jūsų recenzijos nuolat matomos kultūrinėje spaudoje. Skaitote daug šiuolaikinės lietuvių poezijos: kokią ją regite?
Pirmiausia pradėsiu nuo to, kad kiekviena knyga reikalauja atidumo ir jautrumo. Skaitydama stengiuosi atsiriboti nuo išankstinių įsitikinimų ir įsigilinti į sukurtą pasaulėvaizdį. Man svarbu, kaip ir kokias idėjas transliuoja autoriai, kodėl perskaityta knyga man yra įdomi ir kuo ji galėtų būti įdomi kitiems, o šiuolaikinė poezija siūlo įvairiausias raiškos formas, stilius ir problemų sprendimo būdus – nuo filosofinių įžvalgų iki trauminių patirčių, nuo sodraus naratyvo iki elegantiško minimalizmo, tad šiuolaikinę lietuvių poeziją matau ir girdžiu kaip įvairiaspalvę ir daugiabalsę, kurios balsai tarpusavyje susipina, o kartais išnyra tarytum iš nieko.
Taip pat esate „Kauko laiptų“ leidžiamų knygų redaktorė. Kurioje iš šių veiklų (kūryba, kritika, redagavimas) geriausiai save įprasminate?
Šios veiklos reikalauja skirtingo požiūrio ir gebėjimų. Kartais labai gerai atsiriboti nuo savo minčių ir rašyti apie kitų autorių knygas arba jas redaguoti, bet ateina toks metas, kai visas jėgas reikia skirti tik sau. Įdomu, kad visada jaučiausi taip, lyg man kažko trūktų, o kai pasinėriau į poeziją, šis jausmas išnyko.
Kalbino Rasa Milerytė
