Rasa MILERYTĖ. Beveik savaitę, rugpjūčio 16–20 dienomis, Utenoje kūrė būrys profesionalių dailininkų iš Utenos ir aplinkinių miestų. Juos subūrė pleneras ART‘U (MENAS MIESTE – MIESTAS MENE), kurio tikslas – meno kūriniuose įamžinti miesto kraštovaizdį, architektūros, kultūros paveldo objektus, iki šiol išlikusius senosios Utenos fragmentus ar naujai sukurtas erdves. Kaip pasakojo plenero organizatoriai, ypač svarbu buvo tai, kad darbuose dailininkai perteiktų savo individualų santykį su miestu. Vėlyvą paskutinės plenero dienos popietę susitikome su dailininkais ir kalbėjomės apie įspūdžius, kuriuos jie išsiveža iš Utenos, apie čia užsimezgusias naujas pažintis ir kūrybai įkvėpusias miesto detales.
Auginančios patirtys
Pleneras ART‘U subūrė 20 profesionalių dailininkų. Jame dalyvavo Romualdas Pučekas, Algirdas Gaižauskas (Dusetos, Zarasų r.), Jolanta Žalalienė (Molėtai), Živilė Kairytė, Giedrė Leitonė (Anykščiai), Nijolė Trinkūnienė, Audronė Krikščionaitienė (Ignalina), uteniškiai Danius Galiauskas, Justinas Krasuckas, Laima Tubelytė-Kriukelienė, Rimvydas Kviklys, Audrius Markūnas, Olga Meškuotienė, Daiva Miškinienė, Eugenijus Nalevaika, Aurina Paškevičienė, Lina Praudzinskaitė, Dalia Puodžiukienė, Gintaras Gesevičius (Kirdeikiai), Aurelija Kairytė-Smolianskienė (Indubakiai).
Plenero metu dailininkai ne tik tapė, bet ir dalyvavo ekskursijose po Uteną ir miesto apylinkes, susipažino su miesto istorija, dalyvavo edukaciniuose užsiėmimuose. „Utenoje gyvena ir kuria nemažai dailininkų, savo darbus eksponuojančių tradicinėse Utenos krašto dailininkų kūrybos parodose. Kiekvienas jų kuria savo aplinkoje, pasirinkdamas individualią tematiką ir menines priemones. Ir tik parodų pristatymo metu kūrėjai turi galimybę matyti ir pažinti vienas kito kūrybą, pasidalinti gerąja patirtimi. Pandemijos laikotarpiu didžiajai gyvenimo daliai persikėlus į virtualią erdvę, kuriantiems žmonėms stinga buvimo atvirose erdvėse, bendravimo, tad šis pleneras – puiki galimybė kurti ir bendrauti“, – taip plenerą „ART‘U pristato organizatoriai.
Dailininkai, kalbinti apie įspūdžius plenere, kalba apie bendrystės pojūtį, naujų įdomių pažinčių svarbą, o šiuos susitikimus vadina auginančia patirtimi. Pleneras ART‘U – įspūdinga dovana jubiliejinio miesto gimtadienio proga. Dailininkų darbuose įamžinti miesto artefaktai liks kaip prabėgusio laiko simboliai. Džiugu tai, kad kiekvienas plenere dalyvavęs menininkas po vieną darbą padovanos Utenai.
Žvalgosi laiko ženklų
Dailininkas R. Pučekas pasakojo nesąs dažnas paukštis pleneruose, išimtį daro tik Šiaurės Lietuvoje, Žiemgalos krašte, vykstančiam dailininkų plenerui, į kurį važinėja jau penkiolika metų. Deja, šiemet dėl karantino šis pleneras nevyko, tad, gavęs kvietimą atvykti į Uteną, mielai jį priėmė. Kalbėdamas apie įspūdžius dusetiškis dailininkas kaip svarbiausią patirtį išskyrė naujas pažintis su kūrybingais ir talentingais žmonėmis. „Būdamas tokioje aplinkoje praturtėji“, – sakė dailininkas.
Asambliažo žanrui didelį dėmesį skiriantis menininkas pasakojo, kad kurdamas stengiasi gręžtis į praeitį ir ją atidengti, sukelti žiūrovui prisiminimus, asociacijas. „Mane labiausiai traukia daiktai, kurie paliesti laiko. Tie daiktai dažniausiai būna metaliniai, apdulkėję, surūdiję, sutrūniję, nudilę, sutrešę, sutrupėję, išdūlėję… Man įdomu juos rekonstruoti, sudėlioti iš naujo, kažkiek kitaip, kad atsirastų intriga“, – kalbėjo R. Pučekas.
Su šviesa susipynusi tamsa
Pirmą kartą ne tik šiame, bet apskritai plenere lankėsi menininkė G. Leitonė iš Anykščių. Menininkė džiaugėsi čia sutiktais žmonėmis ir laiku, kurį gali skirti tik kūrybai, ir pasakojo apie ją ypač sujaudinusį radinį Utenos kraštotyros muziejuje. Tai – prieverpstė, išlikusi nuo 1820 m. Šis nudilęs, aplūžęs ano meto buities rakandas, kaip pasakojo menininkė, puikiai įsipynė į jos kūrybą ir šiuo metu itin dominančią temą.
„Tema, kuria dabar gyvenu, kuri veržiasi man iš vidaus ir kurią noriu išreikšti per tapybą, – prigimtinės moteriškos tamsos tema. Ta tamsa yra neapčiuopiama, klampi, gili, bet joje daug spalvų bei šviesos. Ta prieverpstė, kurią radau muziejuje, savyje saugo tų senų laikų informaciją apie tai, kaip žmonės tuomet suvokė visatos, pasaulio struktūrą, gamtos dėsnius, tą sakraliąją kosminę geometriją, kuri kiekvienu laikmečiu suvokiama arba interpretuojama vis kitaip. Vienas mano darbų ir yra įkvėptas šios prieverpstės“, – pasakojo G. Leitonė.
Nutrūkusi tyla
Plenere dalyvavusi Utenos rajone gyvenanti dailininkė A. Kairytė-Smolianskienė čia sukurtus darbus skyrė Bernardui Lounui ir širdžiai. „Labai mažai kur akcentuojama, kad B. Lounas, defibriliariaus išradėjęs, yra kilęs iš Lietuvos ir būtent iš Utenos, todėl mano darbo, kurį čia kūriau, tema – „Bernardo Louno širdis, – dailininkė sakė, kad po ilgo karantino, tylos, priverstinio atsiskyrimo laikotarpio šis susitikimas su kitais dailininkais ją labai įkvepia. – Kai aplink save matau tapančius dailininkus, pasisemiu įkvėpimo, gerų emocijų. Man patinka stebėti kuriančius žmones. Nesakau, kad pasisemiu idėjų, – kiekvienas esame skirtingas, skirtingos mūsų kūrybos kryptys, temos, bet stebėdama kitus menininkus suprantu, kiek daug kelių yra tapyboje, mėginant perteikti mintį, emociją.“
Galimybe po ilgo ekstremalių sąlygų nulemto tylos epizodo susitikimu su bendraminčiais džiaugėsi ir dailininkė L. Tubelytė-Kriukelienė, plenero metu nusprendusi tapyti Varšuvos–Sankt Peterburgo trakto įvairius fragmentus. „Tie fragmentai – pavyzdžiui, fragmentas nuo Utenos bažnyčios, Narkūnų piliakalnio fragmentas ir daug kitų. Nemėgstu kalbėti apie savo kūrybą, tegul žiūrovai įvertins. Aš pati dabar nebesuprantu, ar man pasisekė, ar ne.“ Pasiteiravus, kas menininkui yra sėkmė, sakė, kad sėkmę apibrėžia jos pačios santykis su kūriniu, bet, žinoma, svarbu ir kitų nuomonė. „Norėtųsi, kad žiūrovai bent jau stabteltų“, – šypsojosi menininkė.
Tarp Niujorko ir Utenos turgaus
Dailininkas A. Gaižauskas plenero metu sukūrė dvylika darbų ir visą tą laiką kolegas dailininkus stebino iškalba ir gausybe istorijų. A. Gaižauskas – žmogus-personažas. Publikuojame šmaikščias jo papasakotas istorijas. „Sudeikiai – labai gražūs. Kurortas tiesiog. O Utena – labai paslaptinga. Čia labai klaidžios gatvės. Daug kartų lankiausi Utenoje, bet visada pasiklystu. Kai nuvažiuoju į Vilnių – paprasta, ten viena gatvė, o Utenoje pasuku į šoninę gatvelę ir neberandu, kaip išvažiuoti. Išvažiuoju visą laiką prie turgaus. Kai mus vežė iš Sudeikių į Uteną, vežė gatve, kuria niekad nesu važiavęs, ir aš pagalvojau, kad papuoliau į Niujorką. Nes nepažįstama architektūra, ant sankryžos naujas namas, jei jis būtų šimtu metrų aukštesnis, tai tikrai būtų Niujorkas. <…>
Man pasisekė, kad plenere tapyti gavau didžiulę salę. Nesunku išdėlioti drobes. Tai vaikų darželio salė – spalvinga, su žaislais. Dar galiu pridurti, kad Sudeikiuose daug kurortinių elementų. Ryte išeinam pasivaikščioti „Basų kojų taku“, galima ežere pabraidyti, pasportuoti. Pleneruose visada rytais einu arba krepšinį pažaisti, arba pabėgioti. Dabar, kai man daug metų, vis tiek bėgioju. <…>
Sudeikiuose manęs paprašė, kad pamokyčiau vaikus tapyti. Tai aš visiems pasiskelbiau, kad darau performansą, – vaikai tapys man paveikslus, o aš sėdėsiu ir vadovausiu. <…> Tada kilo mintis, kad vaikai gali tapyti nebūtinai ant drobių, galima tapyti ant popieriaus, o paskui tuos piešinius iškabinti valgykloje, kad jie sugertų aidą, ir mes, plenero dalyviai, valgydami galėtume susikalbėti. <…>“
Pabėgimas nuo rutinos
Pasidomėjus, ar dailininkų kasdienybė pleneruose skiriasi nuo įprastos rutinos (juk tapymas užima didžiąją dalį jų laiko ir ne plenerų metu), menininkai svarstė, kad pleneruose galima pabėgti nuo energiją sunkiančios buities.
„Pamenu Nomedos Saukienės žodžius, kad jei padarai pusryčius, dienos nebelieka. Norint tapyti reikia sukaupti energijos ir kad netrukdytų pašaliniai darbai. Tai – sudėtinga, nes buitis įtraukia. O plenere smagu, nėra buities, lieki su mylimu darbu, net nevadinčiau darbu, su mylimu užsiėmimu. Atvažiavęs pasikrauni energijos, paskui dar porą savaičių plasnoji. Be to, čia užmezgi naujų pažinčių, pamatai, kaip dirba kiti dailininkai. Ir jei ateityje iškyla kokių neaiškumų dėl metodikos, jau žinai, į ką gali kreiptis ir pasiklausti“, – dalijosi mintimis viena dailininkė.
„Man įstrigo abipusis paskatinimas. Ne tik mes buvome skatinami gilintis į Utenos praeitį, bet ir kitų profesijų žmones paskatinome pasidomėti. Vakar mums pasakojo apie senąją pašto stotį, paklausiau, kas dirbo šioje stotyje, kas ją valdė. Istorikė, vedusi ekskursiją, nežinojo, bet ir jai pasirodė įdomu, todėl, sakė, pasidomės. Darbuotojai tikriausiai būdavo atvežami iš carinės Rusijos. Sužinosime tiesą“, – sakė R. Pučekas.
Teatralizuotas plenere sukurtų darbų parodos atidarymas vyko rugpjūčio 26 d. 17 val. Šaulių namų skverelyje (Maironio g. 8). Dailininkų darbai bus eksponuojami Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje ir Utenos kameriniame teatre visą rugsėjo mėnesį.
