Jei norite susipažinti su ypatingu paukščiu sviliku, įsiruoškite lesyklą – tik joje jį pamatysite visu gražumu. Vasarą gamtoje jis gana slapus, šio paukščio nepažįstantiems gali neužkliūti charakteringas pratisas jo cypsėjimas. Iš tikro, jis yra pakankamai paprastas, iš ilgametės stebėjimo praktikos daryčiau išvadą, kad sviliko populiacija nemažėja taip drastiškai, kaip atviro kraštovaizdžio (dirvinių vieversių, geltonųjų kielių) paukščių. Jeigu būtume tvarkingesni ir savo kraštovaizdžiui, ypač ūkiniam, skirtume nors trupinį dėmesio, jų tikrai būtų daugiau.
Taigi, koks yra paukštis, kuriam duotas sviliko vardas? Kitos tautos jį vadina „funkciškai“, pagal sandarą, tai yra – pagal nepaprastai didelį ir stiprų šio paukščio snapą: vienienms jis „ąžuolasnapis“, kitiems „branduolių traiškytojas“. Manykime, kad visi jie teisūs, panašiai, kaip ir mūsų pirmatakai – štai 1920 m. Jurgis Elisonas, parengęs Zoologijos sistematikos terminų žodynėlį, jame teikia drūtasnapio, storasnapio, skujoko vardus. Vėliau jis tapo sviliku, šis lietuviškas vardas labai skambus, lengvai tariams. Tiesa, vasarą pas mus peri svilikėlis, mažas giesmininkas, kuris į sviliką niekuo nepanašus.
Svilikas varnėno dydžio, tvirto kūno sudėjimo, ryškių plunksnų spalvų, bet į akis pirmiausiai krinta didelė jo galva, iš toli matomos šviesios akys ir stambus snapas. Kam paukščiui toks snapas?
Tai – jo įrankis, kuriuo gaunamas lesalas. Kaip ir kiti žvirbliniai paukščiai, svilikas jauniklius maitina vabzdžiais, tačiau vėliau jiems tiekia jau kitokį, augalinį lesalą. Tai ne minkštosios augalų dalelės, ne žolių viršūnėlės, bet grūdai, sėklos ir ypač – vyšnių branduoliai. Juos svilikai gauna, snapais traiškydami vyšnių kauliukus. Iš kur jų ima? Žinoma, randa sode ant šakelių.
Tada, kai vyšnios prisirpsta, svilikas jas nuskina, numeta minštąją vaisiaus dalį ir snapu sutraiško kauliuką. Viduje esantis branduolys yra visai mažas, todėl sau ir vaikams pasisotinti tenka „išlukštenti“ dešimtis vyšnių. Žinoma, sodininkai tuo nesidžiaugia. Beje, daugelis jų besidarbuojančio sviliko nemato, nes jis „dirba“ pasislėpęs, tuo skirdamasis nuo pulkais užplūstančių varnėnų.
Svilikai peri soduose, miškuose. Jų lizdai randami retokai dėl tos pačios priežasties – paukščiai yra slapūs ir atsargūs, sakyčiau – net įtarūs. Vasaros gale galima matyti retus ir negausius jų pulkelius (gali būti – šeimas). Ar mūsų svilikai migruoja, mes nežinome: jų sužieduota ir duomenų apie žieduotus paukščius gaunama labai mažai.
Žiema – geriausias metas stebėti ir pažinti didžiasnapį paukštį sviliką, nes jis, suradęs lesyklą, mielai joje lankosi ir lukštena saulėgrąžas. Mielai traiškytų ir vyšnių ar kaukazinių slyvų kauliukus, jei tik kas nors jų pasiūlytų. Gali būti, kad sėkmingai lesykla naudojęsi svilikai liks čia pat perėti.
Tiesa, didesnė tikimybė, kad jie liktų, būtų tada, jei laukuose, tarp skirtingų žemėnaudos plotų būtų pasodinta vyšnių, kaukaziniuų slyvų, Zyboldo obelų. Šie vaismedžiai patinka ne tik svilikams, bet ir kitiems paukščiams.
Selemonas Paltanavičius
Autoriaus nuotraukose: Svilikas lesykloje lankosi kasdien
