Gamtoje

APIE GANDRŲ VASARĄ

        Atšventę Jonines, mes visai kitaip žiūrime į vasarą: ji jau nėra ta skaidri birželio pradžios vasarėlė, ji net žalia visai kitaip, o jos žydėjimas yra ir vėl naujas, šiemet dar nematytas. Prie visko reikėtų pridėti, kad šiemet viskas taip susipainiojo, jog turime sustoti ir pagalvoti: ar tai nelems kokio nors nesusikalbėjimo. To gamtoje lyg ir nebūna, nors…

        Būtų sunku čia sudėlioti viską ir pasakyti – kas kiek paskubėjo, kas su kuo dėl tokio skubėjimo nesusitiko. Kalbėkime apie gandrus, nes jie patys regimiausi, net ir jų nelaukdamas supranti, kad jie sklendžia prošal, kad kalena savo lizduose. Šiemet po Joninių gandrų vasara bus taip pat šiek tiek kitokia. Kodėl?

        Sugrįžkime į ankstyvą pavasarį: juk gandrų skridimas namo puikiai iliustravo, liudijo  visą gamtos vyksmą – jis išsitęsė beveik mėnesį. Ir čia nebūtinai kalti orai ar gandrai – svarbu kelias, kurį reikia įveikti. Paskaičiuokite ir sutikite: gandrai, žiemoję Pietų Afrikos Respublikoje (taigi, ne mažiau kaip už 12 000 km) jokių signalų apie orus Lietuvoje negauna. Išeitų, jie vadovaujasi ilga savo rūšies patirtimi, nulemiančia išskridimo iš žiemaviečių laiką, skrydžio namo tempus. Kažkada  viskas įvykdavo laiku, jau po Blovieščiaus, nes Gandrinės (kovo 25-ji) dažnai būdavo dar „su sniegu“. Dabar pasikeitė ne tik žmonių šventės vaizdai, bet ir gandrų sugrįžimo datos: šiemet pirmieji sugrįžo kove, dar gerokai prieš Gandrines, kiti skrido iki balandžio vidurio, taigi –  vėlavo visą  mėnesį.

        Anksti sugrįžusios poros iš karto puolė tvarkyti lizdus, dėti ir perėti. Todėl dabar, biržely  regime gandriukus, jau tvirtai stovinčius lizduose. Dabar jiems beliko užauginti sparnų plunksnas, gerai išmankštinti raumenis. Kai toks etapas būna įveiktas, lieka mažmožis – atsispirti nuo lizdo krašto ir plastelti į orą. Šiemet gandriukai lizdus gali palikti 2-3 savaitėm anksčiau, liepos vidury. Išskridimas iš lizdo dar nėra savarankiško gyvenimo pradžia – kurį laiką jie lieka priklausomi nuo tėvų, sekioja juos ir maitinasi jų sugautu ar surastu lesalu. Atrodo, kad mokėjimas patiems kapsėti gyvus ir judančius objektus ateina palengva, ir ne visada šie įgūdžiai kaip nors išmokstami – jie veikiau įgimti ir labai dėsningi. Tą liudija atvejai, kai gandriukai lieka vienui vieni ar yra paauginami žmonių ir patys ima lesioti krutančius vabzdžius.

         Tikėtina, kad šiemet gandrai, bent jau anksti perėti pradėjusios poros, išskris labai anksti – dar liepą. Kiti vėluos, bet ir jų vėlavimas bus gerokai ankstesnis. Kai kada mūsų gandrai, paženklinti iš toli matomais (pro žiūronus perskaitant juose įspaustas raides ir skaičius) žiedais ar siųstuvėliais, Izraelyje būdavo stebimi apie rugpjūčio 10-ją. Iki Arabijos pusiasalio ir Nilo slėnio jiems būdavo likę 1-2 dienos kelio. Šiemet tokių registracijų lauksime jau liepos gale.

       Ar taip iš esmės keičiasi baltojo gandro biologija? Ar jie pas mus negali pabūti ilgiau, sakykim, iki rugsėjo, nes sąlygos tam tinkamos: maisto gausu, dienos dar ilgos ir šiltos. Gamtoje teorija ir paprastas aritmetinis skaičiavimas netinka, o suprasti, kaip gyvoji gamta reaguos į klimato kaitos padarinius, beveik neįmanoma. Tam reikia laiko, jis viską ir parodys. Tačiau ar gandrai kada nors sugrįš į senąjį, kažkada buvusį savo režimą? Kol kas sąlygų tam nesimato. Ir vargu, ar jos keisis ateityje.

    Selemonas Paltanavičius

Autoriaus nuotrauka