Vėlų rudenį, kai baigiasi paukščių migracija ir mus palieka oro permainoms, ypač šalčiui, jautrios rūšys, iš šiaurės pasirodo svirbeliai ir čimčiakai. Jiems Lietuva – tinkama žiemojimo vieta, sakytume – pietūs. Paukščiai viską vertina kitaip: jiems svarbi maisto gausa, o kur jo iki valios, galima sulaukti pavasario. Jei maistas baigtųsi, jie visi gali skirsti toliau į pietus. Antai svirbeliai savo žiemiškose klajonėse neretai pasiekia Italiją. Dabar svirbelį pažįsta daug kas – varnėno dydžio šviesiai rusvas šilkaplunksnis, su kuoduku ir geltonu uodegos galu paukštis lankosi soduose, svirpia, tilindžiuoja ir leidžia save stebėti.
Čimčiakas, apie kurį čia norime papasakoti, yra kiek kitoks. Visų pirma, jis mažutis, alksninuko dydžio (sveria 14-15 gramų), pilkšvas ir mintantis ne vaisiais, o sėklomis, taigi – nuolat jas laupantis, lukštenantis piktžolių stiebuose ar viršūnėse karančiuose juodalksnių riešutėliuose. Tam labai tinka smailu galu čimčiako snapelis, kuriuo galima pasiekti net smulkiausias sėklytes.
Čimčiakas savo apdaru dera prie aplinkos – yra pilkai rusvas, dryžuotas, nugara tamsesnė, kūno apačia šviesi. Patinėlių kaktos ir krūtinės plunksnos ryškiai raudonos, šios spalvos intensyvumas priklauso nuo paukščio amžiaus. Patelės raudonos spalvos dėmę turi tik kaktoje. Beje, ryškiausi čimčiakai būna balandį, jau išskrisdami į šiaurę.
Kodėl paukštį vadiname tokiu vardu – čimčiaku? Ilgai to ieškoti neteko, nes pavadinimą rūšiai ,,pasiūlė” nuolat skleidžiamas paukščio čeksėjimas – če-če-če… Iš šiaurės jie atskrenda ne visada gausiai. Būna metų, kai per visą sezoną pavyksta juos išgirsti tik kartą-kitą. Jei paukščiai nebūtų tokie ,,čežantys”, vargu ar juos pamatytume. Tiesa, kas dešimtmetį ar dar rečiau jų plūsteli dideli pulkai. Yra tekę matyti bent poros tūkstančių čimčiakų pulkus, nusileidžiančius į nenukultus mišinio plotus. Tiesa, kartu su čimčiakais neretai laikosi čivyliai, žaliukės, dagiliai, kikiliai. Be to – kartu su pastaraisiais čimčiakais skrenda ir gerokai retesni poliariniai bei mažieji čimčiakai.
Visą žiemą čimčiakai klajoja, ilgiau apsistodami dirvonuose, paliktuose avižų, kanapių laukuose. Kai tose vietose lesalas baigiasi, jie skrenda kitur. Paskui čimčiakus dažnai keliauja ir jų ,,piemenys” – paukštvanagiai ir startsakaliai, kaskart nutverdami po šį mažą paukštelį. Po tokių antpuolių pulkas kyla aukštyn ir pasišalina. Tačiau plėšrūnams tai nesudaro problemos – jie lekia iš paskos.
Čimčiakai mielai lankosi lesyklose, tačiau paprastai lesa tik vadinamose ,,maitinimo aikštelėse”, ant žemės pabertas saulėgrąžas, kitas augalų sėklas.
Balandį jų mūsų krašte sumažėja, čimčiakai patraukia į šiaurę. Ten krūmuose ar medeliuose susuks lizdus ir per vasarą išves vienintelę jauniklių vadą – juk vasara prie Arkties vandenyno yra trumpa.
Selemonas Paltanavičius