Nesvarbu, koks būtų metų laikas, bet pažvelgę pro langą jūs beveik visada pamatysite kuosų porelę. Du juodi, širmais viršugalviais paukščiai tupi susiglaudę, vis pakedendami vienas kitam plunksneles ir švelniai kalbėdami kažką savo jaukia šneka. Tarp visų varninių paukščių jos ne tik pačios mažiausios, bet ir švelniausios. Kuosos draugiškai, poromis renka plunksnas ar žoles lizdui, neša jas į nusižiūrėtą lizdavietę, keisdamos viena kitą peri ir sykiu maitina jauniklius.
Kaip jau minėjome, tai – viena iš varninių paukščių rūšių. Šiaip niekas iš varninių giminės nepasižymi ypatinga žmonių pagarba. Gal tik kuosos yra malonesnė išimtis, nes jų mitybos svarbiausią dalį sudaro ne kitų paukščių kiaušiniai ar jaunikliai, o įvairūs grūdai, sėklos, net uogos bei vaisiai. Gana dažnai vasaros gale galima pamatyti kuosas, vaikštinėjančias piktžolių laukuose ir nuo stagarų traukančias sėklas. Mieste kuosos neatsisako prisirpusių vyšnių, pernokusių kriaušių ar obuolių, o medžių viršūnėse likę ir šalčio pakąsti obuoliukai ar šaltalankiai joms tinka labiausiai.
Kuosos be galo vertina žmogaus kaimynystę. Visų pirma – dėl galimybės rasti užuovėją, miesto mikroklimatą, kur nors keletu laipsnių šilčiau žiemą ir saugiau pavasarį. Žmonių statiniuose jos suka savo lizdus. Tam tinka palėpės, plyšiai namų sienose, tačiau klasikinė kuosų lizdavietė – kamine. Nuosavų namų gyventojai neretai bara kuosas, kurios be galo greitai į kaminą prineša tiek popierių, visokių šiukšlių, kad tenka kviestis kaminkrėtį. Kaminą išvalius ir jo viršaus neuždengus tinkleliu, po dienos kitos dūmams vėl nelieka nė angelės.
Nors atrodo, kad mūsų mieste kuosos gyvena sėsliai, tačiau žieduojant paukščius nustatyta, kad rudenį iš šiauresnių kraštų atskridę kuosos pakeičia piečiau išplasnojusias mūsiškes.Vilniuje rudeninių perskridimų metu apsistoja iki dešimtys tūkstančių kuosų – tikriausiai teko regėti jų pulkus, triukšmingai skrendančius į nakvynės vietas aukštuose medžiuose, o rytais tirštu lyg bičių spiečius debesiu išlekiančias sąvartynų link. Tiesa, ne visos kuosos lekia į ten: dieną kiekviename skvere, gatvėje ar turgaus kertelėje jų gausu.
Pavasarį mūsiškės kuosos grįžta kovo mėnesį, nors kai kurios, atrodo, būna ir sėsliai praleidusios žiemą. Jeigu netoliese gyvena tokie jaukūs paukščiai, pabandykite įsižiūrėti į juos ir patikrinti, ar jie gyvena sėsliai, ar ne. Kuosoms galima iškelti inkilą. Žinoma, gal ne visi bus tuo patenkinti, nes priprasta, kad inkilai keliami zylėms ir varnėnams. Tačiau inkilas su 10 – 12 centimetrų skersmens landa gali tapti jums nuostabiu įvykiu: paukščių stebėjimas suteiks pačių netikėčiausių akimirkų.
Kuosas kai kada bandoma auginti namuose. Tam paimami dar neapsiplunksnavę jaunikliai, kurie pripranta, tiesiog prisiriša prie juos maitinančio žmogaus ir būna be galo jaukūs. Teko matyti ne vieną taip išaugintą paukščiuką, labai švelnų, išradingą. Gaila, kad beveik visų jų gyvenimą nutraukdavo blogų žmonių rankos. Gerais žmonėmis patikėjęs paukštis nesuprasdavo, kad kitų žmonių privalu saugotis. Tai jam kainuodavo gyvybę…
Mieste kuosos turi nemažai priešų. Nors jos pastabios, žvitrios ir greitos, tačiau katės jas pastveria gana nesunkiai. Daug kuosų žūsta atsitrenkę į mašinas, laidus. Dažnai jas nutveria vištvanagis ar paukštvanagis, o keletą sykiu stebėjau kuosas, užpultas ir pribaigtas pilkųjų varnų. Nežinia, kas paskatino varnas kapoti savo artimą savo gentainį, tačiau gamtoje daugiau klausimų, nei gali būti atsakymų.
Kuosa – mažiausia iš visų varninių paukščių. Tačiau ji vienintelė taip puikiai pritampa prie miesto aplinkos: kažkada ši rūšis plito į šiaurę kaip tik su žmonių statiniais. Lietuvoje jų neįsivaizduojame perinčių tolėliau miške, toli nuo žmonių. Taigi, tai tikras miesto paukštis, be kurio judėjimo, be jaukaus kiauksėjimo būtų liūdna.
Selemonas Paltanavičius
Autoriaus nuotrauka
