Šventadienio paraštėse

Tobulas maldos kelias

Žinoma, čia pateikiama ne viskas, o tik tai, kas svarbiausia, su kuo tenka susidurti kiekvienam atgailaujančiajam, nurodoma pati esmė, kuri yra reikalinga visiems. O visa tai, kas čia neaprašyta, nėra taip svarbu ir sielos pražūčiai negresia. Priimk, Viešpatie, šį darbą savo Švento Vardo garbei ir, paskatinęs jį rašyti, padėk pabaigti vertai dėl sielų, trokštančių Tavosios […]

Šventadienio paraštėse

Tobulas maldos kelias

Malda į Jėzų turi sudaryti vienuoliškojo gyvenimo esmę. Taip pat ji būtina ir visiems pasauliečiams, nes atmintyje neturint Dievo vardo niekam neįmanoma išsigelbėti. Atrodo, toks paprastas dalykas kartoti trumpą maldą, tačiau tikrovėje jis pasirodo ne toks jau ir lengvas. Malda turi atskirus etapus, vadinamus žodine, kuriama protu, kuriama protu ir širdimi, proto ir širdies savaimine, […]

Šventadienio paraštėse

Tobulas maldos kelias

MALDA Į JĖZŲ Visa tai žmogui nutiko, nes jo protas aptemo. Širdis prisipildė neprigimtinių įpročių – aistrų, kurios joje įsišaknijo, suaugo su žmogiškąja prigimtimi ir, kitaip nei nori širdis ir protas, žmogų įtraukė į jam netinkantį aistringą gyvenimą. Šėtonas, būdamas tamsos kaltininkas ir šeimininkas, aptemusiame prote ir aistringoje širdyje netrukus apsireiškė kaip visateisis valdovas. Tokiu […]

Šventadienio paraštėse

Tobulas maldos kelias

Apie maldą į Jėzų ir Dievo malonę „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“ (Mt 26, 39). Čia išreikštos dvi mintys – „Viešpatie, pasigailėk manęs“ ir „Tesie Tavo valia“ – sudaro maldos į Jėzų esmę. Pirmiausia reikia žinoti, kad malda į Jėzų yra tikrosios atgailos, nurodytos […]

Šventadienio paraštėse

V. Apie neaistringumą

Neaistringumo papuošalas yra dorybės. Neaistringu vadinamas tas, kuris savo kūną išlaisvino nuo jį deginančių aistrų, protą išaukštino virš bet kokios kūrinijos, visus jausmus pajungė protui, sielą pastatė Viešpaties akivaizdoje ir nuolat ją kreipia Dievo link, nors tai ir viršija jo jėgas. Kai kurie sako, kad neaistringumas yra prisikėlimas prieš prisikeliant kūnui, kiti teigia, kad tai […]

Šventadienio paraštėse

Šventojo Jono Laiptininko pamokos

Kova su išdidumu 43. Niekas taip neveda sielos į nusižeminimą, kaip nepriteklius ir pragyvenimas iš išmaldos. 44. Tas, kuris pokalbyje atkakliai stengiasi laikytis savo nuomonės, nors ji ir teisinga, tegul žino, kad yra užvaldytas velniškos negalios – išdidumo. Jeigu jis taip bendrauja su sau lygiais, tuomet gali būti, kad vyresniųjų paprotintas šį išdidumą išguis, bet […]

Šventadienio paraštėse

Šventojo Jono Laiptininko pamokos

Kova su išdidumu Niekas neturi galvoti apie save, kad jis yra kaltas dėl jį apnikusių koneveikiančių minčių, nes Viešpats yra širdžių Tyrėjas ir Jis žino, kad tokie žodžiai ir mintys yra ne mūsų, bet mus puolančių priešų. Išmokime niekinti šią kitus koneveikiančią dvasią, nekreipdami dėmesio į jos peršamas mintis. Jai sakykime: „Eik paskui mane, šėtone! […]

Šventadienio paraštėse

Šventojo Jono Laiptininko pamokos

IV. Apie kovą su pagrindinėmis aistromis Kova su išdidumu Išdidumas yra Dievo atmetimas, žmonių niekinimas, smerkimo tėvas, pagyrų gimdytojas, Dievo pagalbos atmetimas, visų nuopuolių kaltininkas, pykčio šaltinis, nežmoniškas teisėjas, Dievo priešininkas, piktžodžiavimo šaknis. Išdidumo pradžia – puikybės įsišaknijimas, vidurys – artimo žeminimas, begėdiškas pasakojimas apie savo darbus, puikavimasis savo širdyje, o pabaiga – Dievo pagalbos […]

Šventadienio paraštėse

Šventojo Jono Laiptininko pamokos

Kova su puikybe Kartą mačiau, kaip puikybės demonas nuvarė šalin savo brolį – įniršio demoną. Vienas vienuolis supyko ant kito, bet, atvykus pasauliečiams, jis nutilo, save perparduodamas puikybei, nes negalėjo vienu metu tarnauti dviem šeimininkams. Kas pasidarė puikybės vergas, tas gyvena dvejopą gyvenimą: vieną išoriškai, o kitą – savo mintyse. Vienoks gyvenimas vienatvėje su savimi, […]

Šventadienio paraštėse

Šventojo Jono Laiptininko pamokos

IV. Apie kovą su pagrindinėmis aistromis Kova su nusivylimu Vienuolio, mėgstančio dirbti, neapninka nusivylimas. Jis nuolat prisimena apaštalų žodžius: „Kas nenori dirbti, tenevalgo“ (2 Tes 3, 10); „Jūs gi žinote, kad mano ir palydovų reikalams tarnavo šitos va mano rankos“ (Apd 20, 34). Nusivylimas žmogų kartais aplanko dėl mėgavimosi jausminiais malonumais, o kartais – nejaučiant […]