Atvirumo valandėlė

Vyras ir dvi jo moterys

Genovaitė ŠNUROVA

Gimiau dar prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, bet apie jį girdėjau tik iš suaugusiųjų. Per maža buvau, kad ką nors suprasčiau ar įsiminčiau. Tik gerokai ūgtelėjusi girdėjau pasakojimus apie tai, kad daug kaimo namų sudegė, kad kažkur netoliese krito bombos, miškelyje šalia beržo gulėjo nušautas jaunutis vokiečių kareivis, kurį kaimo vyrai čia pat ir palaidojo. Pakalbėdavo vėliau moterys apie tą bevardį vaikiną, apgailestaudavo, kad jo tėvai taip niekada ir nesužinos, kur ilsisi jų sūnaus palaikai. Kai kurios tai dar ir pagailėdavo jauno vaikino, pridurdamos, kad ne savo valia jis atklydo į mūsų kraštus…
Užtat jau puikiai prisimenu pokario metus, kolūkių kūrimąsi. Man likimas lėmė baigti tik keturis pradžios mokyklos skyrius. Mokytoja tėvams ne kartą sakė, kad aš esanti gabi, kad reikėtų mane leisti toliau mokytis, bet tėvų sprendimas buvo kategoriškas – užteks tų mokslų. Todėl taip ir atsitiko, kad sulaukusi penkiolikos metų jau buvau įdarbinta kolūkyje karvių melžėja. Tokią pačią dalią patyrė daug mano amžiaus mergaičių. Gal kad buvome jaunos, nekeikėme likimo, nesijausdavome neįvertintos ar kažkaip pažemintos. Nesvarbu, kad labai pavargdavome, vis tiek skubėdavome į jaunimo pasilinksminimus. Tuose jaunimo vakarėliuose aš, žiūrėdama į Anelę iš gretimo kaimo, jaučiau didžiulį apmaudą (nežinau, kaip jautėsi kitos mano bendraamžės) dėl savo skurdžių rūbelių. Puoštis labai norėjau, bet nebuvo galimybių. Tekdavo iš keleto jau gerokai panešiotų drabužių kažką pasisiūti, išardžius keletą megztų daiktelių, kažką nusimegzti. Perkelinė suknelė buvo vienintelis puošnesnis drabužis. Taip ilgai apie tai pasakoju todėl, kad ta jau minėta Adelė iš kito kaimo išsiskyrė iš mūsų visų puošnumu. Mes, visos to meto kaimo panelės, su didžiausiu pavydu žiūrėjome į subtiliausių atspalvių, kaip mums tada atrodė, jos dėvimas sukneles, palaidines, skareles, sijonus. O jau šalikėlių gražumas! Žinoma, kad apkalbėdavome ją, kad spėliojome, kokie aitvarai jai visa tai suneša, nes ir jos tėvai gyveno taip, kaip visi, ir ji, kaip ir mes, melžė kolūkio karves. Užtat kai ateina į vakarėlius…

Tęsinį skaitykite 2023 02 25 „Utenyje“