Genovaitė ŠNUROVA
Aš ir pati ilgai netikėjau tuo, ką kažkada man sakė visai nepažįstamos moterys. Na, tokios, kurių aš daugiau niekada gyvenime nebesutikau. Svarbiausia, tuos susitikimus ir jų pranašiškus pasakymus prisiminiau tik dabar. Pirmuoju atveju gal dar buvau per maža, o antruoju – per jauna. Trečiajam atvejui aš jau gal netgi per sena. Bet visa tai buvo. O prisiminiau tik dabar, praėjus daugybei metų. Gal ir nebūtų iš atminties klodų išplaukę tie prisiminimai, jei sutvarkiusi motinos kapą nebūčiau atsisėdusi ant suolelio kapo kojūgalyje. Buvau labai pavargusi. Sėdėjau ir žiūrėjau į paminklinį akmenį ir … net pakraupau nuo į pasąmonę užklydusios minties: mama tikrai mirė 65-erių metų. Man tada buvo aštuoniolika…
… Nežinau, kiek man tada buvo metų ir kur ankstų rytą mes su mama planavome važiuoti. Neprisimenu net to, ar aš tada jau lankiau mokyklą, mat skaityti mokėjau būdama šešerių. Buvo taip, kad sėdėjome ant suoliuko šalia Utenos autobusų stoties. Nežinau, kas buvo ta moteris, kuri kalbėjosi su mano mama. Nežinau ir to, kuri kurią užkalbino. Mano atmintyje išliko tik iš plonyčių vielučių padarytas narvelis su mažyčiu paukštuku viduje. Tarp tų vielučių buvo prikaišiota daug plonyčio popieriaus (į tokį popierių vyrai suvyniodavo tabaką ir cigaretes susisukdavo) skiautelių. Nežinau, ką toji nepažįstama moteris pasakė narvelyje tupinčiam paukšteliui, bet tas ištraukė to plonyčio popieriaus skiautelę ir iškišo pro tarpelį. Mama man padavė perskaityti tekstą, kuris buvo tame lapelyje. Neprisimenu visko, kas ten buvo parašyta, nes mano atmintyje išliko tik viena frazė – mirsi sulaukusi 65 metų. Nežinau, kaip į tai reagavo mama (jai tuomet galėjo būti apie trisdešimt metų), o man žodis „mirtis“ dar buvo visiškai negirdėtas ir nesuprantamas. Taigi dabar, sėdėdama ant suolelio ir žiūrėdama į motinos gimimo ir mirties datą, tarsi sustingau – ji tikrai mirė 65-erių…
Tęsinį skaitykite 2021 09 18 „Utenyje“