Atvirumo valandėlė

Ji iš vaikų namų

Apie save žinau tik tiek, kad esu pagrandukė, kad mane į vaikų namus atidavė visai mažą, kad turiu dar tris brolius ir tris seseris, bet iki dabar neturiu supratimo, kur jie gyvena, o ir ar iš viso tebėra gyvi. Nei tėvo, nei motinos net nepažįstu, todėl neturiu supratimo, kurio iš jų charakterį paveldėjau. Esu užsispyrusi (auklėtoja sakydavo, kad kaip ožka): jei jau turiu susiformavusią nuomonę bet kokiu klausimu, tai jau niekas jos nesugebės pakeisti. Visas pasaulis gali būti prieš mane nusiteikęs, aš vis vien darysiu taip, kaip man atrodo geriau. Kartais man draugės sako, jog aš nemadingai rengiuosi, kad ne tokias spalvas pasirenku, bet tos kalbos mano ausų nepasiekia: įstringa kažkur ore. Mokykloje nebuvau pirmūnė, bet ir atsiliekančiąja manęs niekas nevadino. Man labiau patiko tie mokslai, kuriais mokytojai sugebėjo sudominti. Ypač domėjausi geografija. Visų pirma todėl, kad mokytojas buvo labai gražus, o be to, mokėjo labai įdomiai pasakoti apie įvairiausias pasaulio šalis. Klausydavausi jo net išsižiojusi ir jei ne suolo draugės kumštelėjimas į pašonę, tai gal ir visą pamoką nesusičiaupčiau… Kartą pabandžiau nupiešti to mokytojo portretą. Paskutinius štrichus užbaiginėjau pamokoje, žiūrėdama į jo veido bruožus. Mokytojas, žinoma, pamatė. Paėmė mano piešinį į rankas, ilgai tylėjo, o po to paklausė, kas jį nupiešė. Kai pasakiau, kad tą padariau aš (buvau aštuntokė), manau, nepatikėjo, nes nieko nepasakęs ir manęs neatsiklausęs tą piešinį pasiėmė ir įsidėjo į klasės žurnalą.

Tęsinį skaitykite 2019 10 05 „Utenyje“