Aktualijos

Verslo forumas – Europos žaliasis kursas ir kiti veiksmų planai

Genovaitė ŠNUROVA. Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų Utenos filialas ir Utenos rajono savivaldybė kartu su žurnalu „IQ“ organizavo tradicinį IQ forumą „Pramonės skatinimas ir tvari žiedinė ekonomika. 4.0 Pramonės revoliucija“. Forumas vyko Utenos A. ir M. Miškinių bibliotekoje. Į jį atvyko visas pulkas garbių įvairių sričių specialistų, kurių darbai žinomi plačiai už Lietuvos ribų, bet vargu ar žinomi eiliniams žmonėms. Na, nebent tiems, kurie kasdien domisi įvairiomis naujienomis, bando perprasti akademinę kalbą, terminus, žino (ar nors kažką girdėjo) apie Europos žaliąjį kursą ir įsisąmoninę dabar dažnai vartojamą žodį „tvarus“… Į forumą susirinkusiuosius pasveikino Utenos rajono meras Alvydas Katinas, pajuokaudamas, kad geresnės vietos tokiam forumui surengti tikrai nėra, mat Utenoje per tą laiką, kai jis dirba meru (per dvidešimt metų), nebankrutavo nė viena pramonės įmonė. Gauti tik aukšti apdovanojimai, pripažinimai tarptautinėje rinkoje. Sveikinimo žodį tarė ir Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų direktorius Sigitas Gailiūnas. Pirmoji pranešėja – Eglė Strungytė, Europos komisijos atstovybės Lietuvoje komunikacijos vadovė. Jos pranešimas „Nuo idėjų iki darbų: įgyvendinant Europos žaliąjį kursą“ lengvai pašiurpino. Pagrindinė pranešimo mintis – apmokestinti taršą, eiti išvien su gamta, kad išsaugotume savo planetą ir sveikatą. Klimato kaita – išties didelė problema, todėl Europos komisija pristatė žaliąjį kursą – plačiausio užmojo priemonių rinkinį, kuris turėtų suteikti Europos piliečiams ir verslo įmonėms galimybių pasinaudoti tvariu perėjimu prie žaliosios ekonomikos. Priemonės, prie kurių pridedamas pradinis pagrindinių politikos sričių veiksmų planas, yra labai įvairios: nuo didelio masto išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo iki investicijų į pažangiuosius mokslinius tyrimus ir inovacijas bei Europos gamtinės aplinkos išsaugojimo. Svarbiausias uždavinys – iki 2050 m. tapti pirmuoju pasaulyje neutralaus poveikio klimatui žemynu. Kauno technologijos universiteto Elektros ir elektronikos fakulteto profesorius Vidas Raudonis savo pranešimą pradėjo pajuokavimu, jog jis jau laukia tokio laiko, kai bus apmokestintas ir mūsų išmetamas CO2… Profesoriaus pranešimas išskirtinai įdomus. Galbūt dėl to, kad apie dirbtinį intelektą (robotus) jis kalbėjo šmaikščiai ir įtaigiai. Na, gal beveik taip pat, kaip ir savo studentams auditorijoje. O juk pramonė niekaip neišsivers be robotų. Kai kuriems darbdaviams nereikia mąstančių darbuotojų, o tik tokių, kurie atliktų kažkokį konkretų darbą: kažką perneštų iš vienos vietos į kitą, kažką pakeltų ar nuleistų, kažką užsuktų ar atsuktų ir t. t. Juk robotas – tai beveik žmogus, tik su išpjautomis emocijomis. Pranešime kalbėdamas apie Lietuvos pramonės skaitmeninimo kelrodes 2020–2030 m., savo įžvalgas užbaigė irgi pajuokavimu: mažiau žiūrėkite žinių laidų ir būkite kūrybingi. Lietuvos banko Finansinio stabilumo departamento vyriausiasis ekonomistas Paulius Morkūnas pranešime „Įmonių kreditavimas ir jį ribojantys veiksniai“ išsakė daug įdomių minčių. Kalbėjo apie įmonių finansavimo poreikius ir iššūkius. Utenoje dominuoja mažos ir vidutinės įmonės, auga sukuriama pridėtinė vertė, kinta finansavimosi poreikiai ir iššūkiai. Vis dažniau naudojamasi įvairesnėmis išorės finansavimosi galimybėmis, lizingo portfeliu, kredito unijų paskolų portfeliu. Bankai atsargiau vertina paskolų prašytojų kai kuriuos sektorius, galimus veiklos pertvarkymus, rizikos veiksnius. Įmonių, siekiančių gauti norimą finansavimą, norus dažnai riboja nepakankamas užstatas ar garantijų nebuvimas. Pranešėjui buvo pateiktas pasiūlymas – bankai galėtų paskelbti įmones, su kuriomis neverta bendradarbiauti dėl jų nemokumo ar kitokių priežasčių, nes pačios mažos įmonės to padaryti negali. SEB banko Lietuvoje tvarumo vadovas pabrėžė, kad klimato atšilimas turės ilgainiui labai skaudžių pasekmių. Tiesa, to nereikės laukti keletą šimtmečių, o vieną kitą dešimtmetį. Svarbiausia, jog reikia nebe kalbėti, o pradėti daryti konkrečius darbus. O ką gali klimato kaita, pasak pašnekovo, CO2 , pamatysime apie 2040–2050 metus: 51 mlrd. išleidžiama į atmosferą, išnyks apie 1 mln. visų rūšių gyvūnijos, 200 mln. žmonių bus klimato kaitos migrantai, 10 mln. žmonių gyvybių gali iškeliauti į Rojaus sodus… Jaunajai kartai tvarumas jau integruotas, o tvarumo tendencijų ignoravimas – viena didžiausių rizikų verslui. Aš irgi ilgokai skeptiškai žiūrėjau į klimato kaitą ir su tuo susijusias problemas. Gal dėl to, kad Lietuva, pasak vieno pažįstamo šmaikštuolio, lyg Dievo užantyje pasislėpusi: čia nei jokių potvynių ar atoslūgių, jokių žemės drebėjimų ar kitokių gamtos kataklizmų. Na, pasiaučia retkarčiais vėjas, išverčia keletą medžių, nutraukia elektros laidus, nelabai tvirtai besilaikantį stogą nukelia, betgi nepriverčia upių tekėti atgal, kalnų nepadalija į keletą mažesnių kalvagūbrių. Bet kai neseniai pasižiūrėjau kažkurio televizijos kanalo rodytą dokumentinį filmą apie klimato kaitos padarinius, juokas nebeėmė. Ir dabar akyse stovi vaizdai: vanduo paliko neapsemtą tik mažutį gabalėlį salos (neįsiminiau pavadinimo). Visi namai sugriauti, medžiai išrauti, jų ir pastatų liekanos plūduriuoja vandenyne, gyventojai evakuoti. Viskas įvyko taip staiga, jog žmonės nesuspėjo pasiimti netgi pačių būtiniausių daiktų. Išlikusiame siaurame salos ruoželyje neliko jokios gyvybės. Net joks paukštelis čia nepasiliko. Tirpstantys ledynai juokauti nemėgsta. Baisoka net galvoti apie tai, jog ir su Lietuva gali taip atsitikti, – juk „didelis vanduo“ visai čia pat… Vadinasi, jau nebe kalbėti reikia, o imtis veiklos, stabdančios klimato kaitą. Kas pirmas padirbės šia linkme? Manau, kad mokslininkai.