J. Vaiškūnas
Giedrais vasario vakarais virš pietų horizonto telksis ryškiausių žiemos žvaigždynų ratas. Labiausiai žvilgsnį trauks įspūdingieji Šienpjoviai (Orionas), lengvai atpažįstami pagal į vieną eilutę glaudžiai susispietusių žvaigždžių trijulę (iš kairės į dešinę): Alnitaku, Alnilamu ir Mintaka. Kairiau ir žemiau Šienpjovių išsiskirs Didysis Šuo su ryškiausia viso dangaus žvaigžde – Sirijumi. O kairiau virš jo – ne tokia šviesi Prokiono žvaigždė, priklausanti Mažojo Šuns žvaigždynui. Danguje spindės lengvai atpažįstamas Tauro žvaigždynas su rausva Aldebarano žvaigžde ir prie jo besiglaudžiančiu, ant kairio šono pavirtusią V raidę primenančiu, padrikuoju žvaigždžių spiečiumi – hiadomis. Dešiniau ir aukščiau hiadų – gerai žinomas žvaigždžių spiečius – Sietynas (Plejados). Į kairę nuo Tauro žėrės įspūdingieji Dvyniai su ryškių žvaigždžių pora Poluksu ir Kastoru. Aukščiau tarp Dvynių ir Tauro – Vežėjo žvaigždynas su ryškiąja Kapelos žvaigžde bei Paukščių Taku aukštyn palypėję Persėjo ir Kasiopėjos žvaigždynai. Virš šiaurės-rytų horizonto „riedės“ grįžulą žemyn nuleidę Didieji Grįžulo Ratai. Nuo jų dešiniau virš rytų horizonto kops išraiškingasis Liūto žvaigždynas su ryškiausia savo žvaigžde – Regulu. Jupiteris vakarais iki vasario vidurio dar bus matomas vakaro žarose skendinčiame Vandenio žvaigždyne, bet jau labai trumpai. Saturnas ir Merkurijus slėpsis Saulės spinduliuose. Marsą pamatyti rytais bus beveik neįmanoma – iš už pietryčių horizonto jis tekės su Šaulio žvaigždynu, tačiau nuskęs ryto žarose. Tik antroje mėnesio pusėje kantresnis stebėtojas jį galės susirasti kiek žemiau ryškiosios Veneros-Aušrinės, kuri savo šviesiu daugiau nei 200 kartų viršys blausųjį Marsą. Vasario 9 d. pasiekusi savo spindesio viršūnę – Aušrinė įgis didžiausią savo ryškį šiais metais ir kaip pasakiškas dangiškas brangakmenis visą mėnesį žibės palei pietryčių horizontą. Paprastai tokiu laiku Aušrinės šviesis būna -4,5 ryškio, na o šiemet jis sieks net -4,9, nes, kaip ir Mėnulis, savo fazes keičianti Aušrinė šiemet atsidurs itin palankioje Žemės stebėtojui padėtyje – savo šviesiausią fazę (26 proc.) pasieks būdama arčiau Žemės nei įprastai.
Kai Aušrinė tokia šviesi, įdėmus stebėtojas galės ją surasti net ir Saulei patekėjus. Kaip? Reikėtų atsistoti taip, kad Aušrinę būtų galima stebėti kokio nors žemiško daikto, pavyzdžiui, medžio arba statinio, atžvilgiu. Stebeilytis į Aušrinę reikėtų tol, kol ims tekėti Saulė. Jokiu būdu nežiūrėti tiesiai į Saulę! Saulei tekant nenuleisti žvilgsnio nuo Aušrinės. Saulei patekėjus Aušrinė taps blausi ir sunkiai pastebima, bet žinant, kur žiūrėti, galima ją ir toliau matyti. Nugręžus žvilgsnį į šalį bus sunku ją vėl susirasti. Žinoma, žiūronas šią užduotį gerokai palengvintų, tačiau reikia nepamiršti, kad būtina saugoti akis nuo tiesioginės Saulės šviesos.
Vasario 26 d. paryčiais dešiniau ir žemiau nuo Aušrinės švytės į Šaulio žvaigždyną įslinkęs Mėnulio delčiagalis. Vasario 27 d. bebaigiantis dilti Mėnulio pjautuvas, apie 6 val. 30 min. išniręs iš už pietryčių horizonto žemiau ir kiek dešiniau Aušrinės, padės susirasti ir Marsą, kuris blausiai spindės bemaž per vidurį tarp Aušrinės ir Mėnulio delčiagalio.
