Kaip jau rašėme, Utenos verslo informacijos centras administruoja Jaunimo integracijos į darbo rinką skatinimo programą, kuri vasaros darbą susirasti padėjo jau 81-am 14–17 m. jaunuoliui. Tai ketvirtoji straipsnių ciklo apie šios programos dalyvius dalis. Šįkart pasakojame apie kepyklėlėje „Vanilinis dangus“ dirbančią Dauniškio gimnazijos vienuoliktokę Livetą Jančiūraitę.
„Vanilinio dangaus“ kepinius jau yra pamėgęs kiekvienas uteniškis. Dažni kepyklėlės lankytojai – Utenos jaunimo atstovai. Tad nenuostabu, kad norinčių joje padirbėti vasarą yra daug. „Vanilinio dangaus“ šeimininkai Povilas ir Vaida Jankauskai padirbėti kasmet priima vieną jaunuolį.
Šią vasarą laimė nusišypsojo Livetai, labai norėjusiai įsidarbinti atostogų metu, tad ieškojusiai darbo visur, kur tik įmanoma. Vieną dieną užsukusi į „Vanilinį dangų“ ir pasiteiravusi, gal reikia pagalbininkės vasarai, sulaukė malonaus prašymo atsiųsti informaciją apie save internetu. Taip ir padariusi, vėliau dalyvavusi pokalbyje, Liveta dabar džiaugiasi darbu kepyklėlėje.
„Dažniausiai kepu sausainius, paruošiu kepimo skardas, plaunu indus, atlieku kitas virtuvės pagalbininkei priklausančias funkcijas, – apie savo darbą pasakoja gimnazistė. – Kadangi dirbu jau antrą mėnesį, įgavau vadovų pasitikėjimą, turiu galimybę kai ką iškepti ir pati. Kokiu kepiniu galiu pasigirti? Sausainiais…“
Liveta sako, kad nemažai jos bendraklasių šią vasarą dirba: vieni prekiauja braškėmis, kiti įsidarbino įmonėse. Darbas vasarą – labai svarbus, nes jis padeda atrasti save. Nors darbas „Vaniliniame danguje“ – laikina stotelė, tačiau jis padėjo gimnazistei daug sužinoti, pažiūrėti į konditerio darbą kitu kampu, susipažinti su jo ypatumais. „Perspektyvų ateityje tikrai daug, manau, kad dar spėsiu apsispręsti, pajausti, kas man iš tiesų patinka“, – šypsosi Liveta.
Povilas ir Vaida antrina Livetai ir sako, kad geriausios gyvenimo pamokos išmokstamos ne mokykloje, o išbandant save įvairiose situacijose. „Aš nuo 12-os metų kiekvieną vasarą dirbau, – pasakoja Povilas. – Pirmasis mano darbas buvo laikraščių pardavėjo, vėliau dirbau statybose, dar vėliau – restorane. Padirbėti yra žiauriai gerai, nes tik taip atsiranda didesnis atsakomybės, pareigos jausmas, formuojama pasaulėžiūra. Viskas labai priklauso nuo jaunuolio: nori ar nenori dirbti. Tai nėra ėjimas į pamoką, kai ateini pavėlavęs, pasakai „atsiprašau“, atsisėdi ir viskas. Darbe yra kur kas didesnė atsakomybė: jaunimas pradeda suprasti, kad pinigai ne iš dangaus krenta.“
Pasak Vaidos, anksčiau vasarą kepyklėlėje dažniausiai dirdavo Utenos regioninio profesinio mokymo centro auklėtiniai. Tiesą pasakius, paskelbti, kad ieško darbuotojo vasarai net nereikia: moksleiviai jau pavasarį užeina, skambina, teiraujasi. „Kodėl pasirinkom Livetą? Ji mus pasirinko. Man patinka, kai jaunuoliai ateina patys: jų neatveda mama ar kažkas iš šalies prašo priimti į darbą. Liveta atėjo, mes pasikalbėjome, pamatėme jos iniciatyvą, supratome, kad būtent ji, o ne mama, ne teta moka prisiimti atsakomybę, ir nusprendėme pabandyti.
Turėjome kuriozų, kai kartu su vaiku į darbo pokalbį ateina ir mama: mes matome, kad mama labiau nori, kad tas vaikas dirbtų, nei jis pats…“ – pasakoja Vaida. Ir dar priduria, kad Jaunimo integracijos į darbo rinką skatinimo programa – puikus dalykas. Tai visų bendradarbiavimas: įmonių, jaunuolių, savivaldybės.
Galbūt yra darbdavių, kurie abejoja, ar reikia priimti nepilnametį, todėl finansinė paskata (400 Eur) tampa papildoma motyvacija. Priimant į darbą jauną žmogų, yra prisiimama ir didelė atsakomybė. Kai kuriems jaunuoliams tai tampa ir pirmuoju darbu, todėl labai svarbu, kokį įspūdį jis susidarys apie darbą, darbdavį, kaip toliau formuosis jo pasaulėžiūra, į ką turės atkreipti dėmesį, ateityje rinkdamasis profesiją.
Utenos rajono savivaldybės administracija
