Genovaitė ŠNUROVA
Tiesiog negalėjau nepasinaudoti netikėtai atsiradusia galimybe pakeliauti po Lietuvą, apsilankyti Užnemunėje. Tuo labiau kad būtent šiame Lietuvos pakraštėlyje dar nebuvau buvusi.
Tai, ką kažkada buvau skaičiusi apie šį kraštą, zanavykus, suvalkiečius, jau buvo pamiršta, todėl labai džiaugiausi tuo, kad pavyko ne tik atnaujinti žinias, bet ir savo akimis pamatyti, tiesiogine to žodžio prasme, kitokią Lietuvą. Mūsų šalis ir taip labai nedidelė, o Užnemunė – tarsi visai kita respublika, netyčia prisiglaudusi už Nemuno.
Jei kam rūpi Užnemunės istorija, suprantama, ras, kaip su ja susipažinti – istoriniai šaltiniai lengvai prieinami. Man labiau rūpėjo tai, ko nėra tuose šaltiniuose, ką gali tik ten nuvažiavęs išgirsti, pamatyti, ką vietos gyventojai mielai papasakoja. Taigi…
Užnemunė ir Napoleono kodeksas
1799–1815 m. vadinami Napoleono epocha. Perversmo būdu atėjęs į valdžią, Napoleonas rengė revoliucinius pertvarkymus šalyje, o vėliau – ir užimtose Europos teritorijose. Dėl Napoleono užkariavimų nuo 1808 m. Napoleono kodeksas (teisės aktų rinkinys) buvo įvestas ir Pietų Lietuvoje (Užnemunėje) ir galiojo (su pakeitimais) iki pat 1940-ųjų. Bene svarbiausia, kad Kodeksas griovė feodalinius santykius, todėl užupiečiai puse amžiaus anksčiau nei kita Lietuvos dalis, populiariai kalbant, buvo išlaisvinti iš baudžiavos. Žmonės tapo laisvi. Napoleono kodeksas šioje vietovėje reguliavo gyventojų turtinius santykius, nuosavybę, įpėdinystę, sutartis ir kt.
Kaune prie mūsų prisijungusi gidė važiuojant į Šakius kelią trumpino pasakojimu apie tai, kad ūkininkai, užauginę riebias žąsis, jas varydavo 30 km į Šakius ir parduodavo žydams, o tie savo ruožtu pirkinį varydavo apie 60 km į Kauną…
Užnemunė ir jos gyventojai tikrai labai skiriasi nuo likusios Lietuvos dalies. Ir ne vien dėl ilgai galiojusio ir visiems privalomo Napoleono kodekso. Visų pirma – čia lygumos, o kiek akys užmato, geltonuoja rapsų laukai. Ir kaimai čia kitokie – vienkieminiai. Sodyba nuo sodybos nutolusi apie kilometrą arba dar toliau.
Gidė papasakojo ir apie tai, kad suvalkiečių nereikėtų vadinti šykštuoliais, nes jie esą buvo priversti būti labai taupūs. Mat šeimose augo toli gražu ne po vieną vaiką, o ūkiai nebuvo skaidomi: visas ūkis turėjo atitekti vyriausiajam sūnui, o jis likusiems savo broliams ir sesėms privalėjo išmokėti ūkio vertę pinigais.
Įsivaizduokite situaciją: jei tėvai turėjo, tarkime, penkis hektarus žemės ir kokius septynis vaikus, tai šešiems jų reikėjo išmokėti dideles pinigų sumas. Taigi teko labai taupyti. Kitaip sakant, be didelio reikalo neišleisti nė menkiausio pinigėlio.
Tęsinį skaitykite 2021 06 23 „Utenyje“
