Rasa MILERYTĖ. Dėl įvairių priežasčių atsitinka taip, kad sulaukus brandaus amžiaus reikia keisti profesiją. Pasak Jolitos Lilionienės, Utenos regioninio profesinio rengimo centro vykdomo projekto, kurio metu siekiama padėti žmonėms įgyti naujų profesinių gebėjimų, vadovės, taip nutinka dėl įvairių priežasčių: ir dėl to, kad profesija tampa nebepaklausi, ir dėl noro eksperimentuoti, smalsumo, ir todėl, kad anksčiau įgyta profesija nebeteikia džiaugsmo. Pašnekovė džiaugiasi, kad centro vykdomas projektas yra populiarus, o žmonės nori išlikti darbingi ir konkurencingi.
Kiek žmonių užsirašė į mokymus ir kurie kursai populiariausi?
Mokymai yra organizuojami įgyvendinant ES projektą „Bedarbių ir ekonomiškai neaktyvių Utenos miesto gyventojų įgalinimas integruotis į darbo rinką“. Projekte bandome pažvelgti į kompetencijų tobulinimą kiek kompleksiškiau. Pirmoji mokymų dalis apima šiuos aspektus: patirtinis savęs pažinimas, savitvarda, karjeros planavimas. Antroji dalis – klausytojų parinkimas atitinkamai pagal tai, kokiai tikslinei grupei žmogus priklauso: bedarbiai, registruoti Užimtumo tarnyboje, gali rinktis mokytis darbo su socialiniais tinklais, kasos aparatais bei verslo pradžiamokslio kursą, ekonomiškai neaktyvūs asmenys – siuvimo, sveiko maisto gamybos, saldžiųjų patiekalų gamybos, kirpėjo, plytelių klojėjo, ūkininkavimo pradmenų kursus. Į psichologijos ir karjeros mokymus projekte suplanuotos 6 grupės po 13–14 asmenų. Šiuo metu mokosi jau ketvirtoji grupė nuo projekto įgyvendinimo pradžios. Šįsyk, nors vilčių turėjome mažai (kadangi vasaros laikas), susidarė pilna grupė – 14 asmenų.
Mokymai vyksta nuotoliniu būdu. Po pirmosios mokymų dalies daugiausiai dalyviai rinkosi siuvimo, kirpėjo, saldžiųjų patiekalų gamybos ir darbo su socialiniais tinklais kursus. Taip pat didelio populiarumo sulaukė verslo pradžiamokslio kursas. į jį vietų jau nebeturime, kadangi pernai jau apmokytos dvi projekte suplanuotos grupės.
Mokymai skirti 29–65 metų asmenims. Kokio amžiaus žmonių užsirašė daugiausiai? Kiek vyrų ir kiek moterų?
Patikslinsiu, mokymai skirti žmonėms nuo 29-erių iki pensinio amžiaus. Iš viso į projektą per dvejus įgyvendinimo metus buvo įtraukta 60 dalyvių, iš jų 47 moterys ir 13 vyrų. Daugiausiai vidutinio amžiaus: nuo 29 iki 44 m. – 40 asmenų, 45–54 m. amžiaus – 14 asmenų, 55–64 m. – 6 asmenys.
Kokių tikslų siekiama šiais mokymais?
Siekiame suteikti žmonėms galimybę mokytis visą gyvenimą, paskatinti keisti savo gyvenimą gerąja linkme, pažvelgti į save iš esmės, iš naujo, paanalizuoti priežastis, kodėl žmogus yra „užstrigęs“, ieškoti savęs naujoje veikloje, išbandyti naują profesiją, taip pat įgyti naujų žinių iš bendravimo psichologijos, kurios yra svarbios tiek profesinėje veikloje, bendraujant su kolegomis, tiek įvairiose gyvenimiškose situacijose.
Karjeros planavimo mokymų tikslas – išmokti pateikti ir pristatyti save, taip pat norime parodyti žmonėms įvairias galimybes. Karjera – nebūtinai tik samdomas darbas. Darbo vietą galima susikurti ir pačiam. Kviečiamės savo, Utenos miesto, žmones, sukūrusius savo verslus. Jie pasakoja apie savo veiklos specifiką, nueitą kelią, sėkmes ir nesėkmes.
Mokymuose bus ne tik įgyjama praktinių gebėjimų, bet ir mokomasi geriau pažinti save. Kuo ši mokymų dalis yra svarbi?
Svarbi kiekvienam, nes visi norime būti laimingi. O laimingi tada, kai jaučiamės esantys savo vietoje, kai realizuojame save. Taigi, projekte bandome priartėti prie savęs suradimo kelio, kalbame apie vidinę motyvaciją – kas yra tikrosios kiekvieno asmeninės vertybės, ne šeimos, aplinkos, visuomenės primestos, o tai, kas mums, kiekvienam atskirai, yra iš tikrųjų svarbu, kokie dalykai, kokia veikla mus kiekvieną asmeniškai „veža“.
Tuomet yra ir motyvacija, ir stimulas veikti. Taip pat daug kalbame apie savivertę, su ja susijusį veikimą arba neveikimą, atidėliojimą, apie tai, kaip suvokti žemos savivertės priežastis, kaip savivertę auginti. Šie mokymai nėra sausa teorija, savianalizė vyksta per praktines užduotis. Tai didelis darbas su savimi, tačiau vertas pastangų.
Kokios aplinkybės nulemia, kad sulaukus 29–65 metų reikia tobulinti profesines žinias, keisti kvalifikacijos kryptį ar net apskritai pirmą kartą mokytis profesijos?
Dažniausiai tai nusivylimas iki šiol dirbtu darbu, įgyta profesija, kuri neteikia žmogui džiaugsmo ir pasitenkinimo, arba smalsumas išbandyti save naujoje veikloje, išmokti naujų dalykų. Kita vertus, kai pagal įgytą profesiją žmogus neberanda darbo, kai specialybė nebepaklausi arba nebegali to darbo dirbti dėl sveikatos problemų. Dauguma atėjusių į mokymus tokiame amžiuje jau turi profesiją arba yra dirbę, tačiau dabar nori pokyčių.
Ar žmonės, jau turintys profesiją, yra linkę ją keisti, ypač vyresnio amžiaus asmenys?
Na, jeigu žmogus atėjo į mokymus, vadinasi, jis kažko ieško, dauguma – taip, yra linkę keisti profesiją. Tik dažnai labiausiai mus stabdo įvairios prisigalvotos baimės. Taigi šis projektas – proga žmonėms išbandyti save naujoje srityje, niekaip neįsipareigojant valstybei išdirbti pagal įgytą profesiją tam tikrą laikotarpį. Taigi ir baimių – „o kas, jei tai ne man“, „o kaip bus, jei man nepavyks įsidarbinti“ – nebelieka. Be to, profesijos parinktos taip, kad žmogus galėtų, įgijęs tam tikrų įgūdžių, dirbti individualiai.
Mokymų dalyviai yra suinteresuoti grįžti į darbo rinką ar dažnesnis atvejis, kai į mokymus užsirašo dėl grėsmės netekti socialinių išmokų?
Taip, mokymų dalyviai yra suinteresuoti grįžti į darbo rinką, su socialinėmis išmokomis šie mokymai nesusiję.
Galbūt turite patirties iš anksčiau su tokio tipo mokymais ir galite pasidalyti geraisiais pavyzdžiais, kaip žmonės po mokymų grįžta į darbo rinką? Galbūt galite pakomentuoti ir mokymų dalyvių atsiliepimus?
Taip. Kaip jau sakiau, tai ketvirtoji grupė. Pirmas dalykas, kas džiugina, – kaip žmonės atsigauna psichologiškai. Išėjimas iš namų, ypač po ilgesnio nedarbo laikotarpio, naujos pažintys, naujos žinios, akiračio praplėtimas. Apie save susimąstyti neturime laiko, dažnai pakalbėti, išsikalbėti apie savo situacijas, patirtis, skaudulius arba nėra su kuo, arba nenorime užkrauti savo išgyvenimais artimųjų. Prisimenu vieną dalyvę, kuri kelis pirmuosius užsiėmimus apsiverkdavo kalbėdama. jai buvo pasiūlyta psichologo pagalba. Galbūt kitu atveju žmogus nebūtų suvokęs, kad jau reikia kreiptis į profesionalą.
Antras dalykas, kas džiugina, – geri projekte dalyvavusių žmonių atsiliepiamai. Darėme mokymų dalyvių apklausą, visi be išimties džiaugėsi, jog buvo įdomu: psichologijos užsiėmimai padrąsino, įkvėpė, pastūmėjo, davė suvokimą, kad kiekvienas žmogus gali, galimybių yra daug, tik reikia išmokti jas pastebėti.
Ypač projekto dalyviams patiko susitikimai su Utenos verslininkais, įmonių savininkais, išvyka į aromama.lt prekės ženklo šeimos verslo įmonę MB „Filmai ir kvapai“, Kauno menų inkubatorių. viena dalyvė, sužavėta įspūdžių Kauno menų inkubatoriuje, ėmėsi pati gaminti papuošalus iš stiklo, keletas projekto dalyvių įsidarbino dar projekto metu, keletas po projekto, vienas pratęsė mokslus pagal formaliąją dvejų metų trukmės siuvėjo mokymo programą, du dalyviai pradėjo savo verslą, nors COVID-19 pandemijos fone tam buvo labai nepalanki situacija.
Noriu pasidžiaugti ir padėkoti puikiems projekte dirbantiems lektoriams, sulaukėme iš dalyvių šiltų atsiliepimų ir pagyrų. Taip pat dėkoju visai projekto komandai, kolegoms.
