Kryžiai laisvės šaukliams Daugailių krašte
Rašant apie Utenos krašto kryžius negalima apeiti pokarinio laikotarpio, kai šimtai Utenos krašto vyrų įsijungė į Pasipriešinimo kovotojų gretas. Utenos rajone, kaip visoje Lietuvoje, pastatyta šimtai paminklų Lietuvos partizanams, žuvusiems už Tėvynės laisvę atminti. Rašoma, kad Utenos krašte žuvo 872 kovotojai, bet tai tik apytikriai skaičiai. Be jokios abejonės, jų buvo kur kas daugiau. Dar ir dabar yra dešimtys kovotojų, kurių kapai nežinomi. Ir tai nenuostabu – pokario metais į bažnyčių ir valsčių knygas buvo įrašomi visi: ir Lietuvos partizanai, ir skrebai , ir civiliai gyventojai. Vėliau okupacinė valdžia apsižiūrėjo ir uždraudė laisvės kovotojus traukti į sąrašus. Taip okupantai bandė nuslėpti tikrąjį pasipriešinimo mastą. Be to, ir okupantams ne visada pavykdavo nustatyti žuvusiųjų tapatybę – žuvusiųjų palaikai būdavo tiek sužaloti, kad atpažinti būdavo neįmanoma. Motinos „nepažindavo“ savo sūnų, seserys – brolių. Atpažintų partizanų šeimoms grėsė Sibiras.
Visą okupacinį laikotarpį kovotojai už Lietuvos laisvę buvo niekinami ir juodinami. Jų vardus buvo bandoma ištrinti iš tautos atminties. Partizanų atminimo įamžinimas prasidėjo tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Prasidėjus Sąjūdžiui prasidėjo ir žuvusių partizanų palaikų paieškos bei jų perkėlimas į kapines. Prie partizanų pagerbimo daug prisidėjo buvęs partizanas Bronius Zabulis. Turėjau laimės prieš keliolika metų su juo pabendrauti. Daug prie partizanų pagerbimo prisidėjo skulptorius Valentinas Šimonėlis, šimtus antkapinių paminklų žuvusiems partizanams išliejo buvęs partizanas ir tremtinys, mano Kaštonų gatvės kaimynas Juozas Dulskis. Daug medžiagos apie Utenos krašte veikusius laisvės kovotojus yra surinkęs žinomas kraštotyrininkas, Utenos miesto garbės pilietis Balys Juodzevičius. Dauguma partizanų slėpėsi didesniuose miško masyvuose – Labanoro ir Minčios giriose.
Kaip sakė buvusi Daugailių seniūnė Giedrė Eimutienė, daugailiškiai visada buvo aktyvūs žmonės. Daugybė Daugailių ir aplinkinių kaimų vyrų kovojo ir žuvo už Lietuvos laisvę. Nepriklausomybės metais didingi paminklai buvo pastatyti Kubiliuose, Norvaišiuoe, Juknėnuose. Rytiniame rajono pakraštyje ir Minčios miškuose iki 1951 metų sėkmingai veikė drausmingi Lokio rinktinės partizanai. Daugailiškiai priklausė ir kitiems partizanų junginiams. 1946 metų rugsėjo 14 dieną prie Vaikeso ežero žuvo 12 Kubilių, Bajorų, Rukšėnų ir kitų kaimų partizanų. Žuvusiųjų kūnai buvo atvežti ir numesti Daugailių miestelio kryžkelėje, vėliau pervežti į Uteną, galiausiai užkasti Rašės miške netoli dabartinio „Utenio“ stadiono. Užkasti buvo negiliai, todėl pavasarį jų kūnų dalis pradėjo tampyti benamiai šunys. Kubiliškiai laukė patogaus momento, kad galėtų užkastus kovotojų palaikus išsikasti ir parsivežti. Gegužės pirmosios išvakarėse, kai enkavadistai ir skrebai mirtinai nusigėrė, artimieji iškasė kūnus, sukrovė į du vežimus ir parsivežė į Kubilius. Čia juos nuprausė, aprengė, paguldė į karstus ir palaidojo kaimo kapinėse.
Didingiausias paminklas šio krašto partizanams pastatytas 2004 metais. Ant kolonos pastatytas marmurinis kryžius. Priekyje ant kolonos užrašyta: „Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanams 1944–1953“. Ant kolonos, kitoje pusėje užrašyti šio krašto poeto Antano Miškinio Žodžiai: „Surink mus, Dieve, iš visų pasviečių, gyvuosius likusius namo parvesk“. Ant marmuro plokščių iškaltos žuvusių partizanų pavardės ir žūties metai.
1945 m.: Petras Mikalauskas, Juozas Miškinis, Bronius Norkūnas, Petras Rūgštelė, Kazys Stundžia.
1946 m.: Bonifacijus Kvedaras, Antanas Puslys, Kazys Tilvytis, Albertas Tumėnas, Albinas Svyklius.
1947 m.: Antanas Mintaučkis, Jonas Bivainis, Antanas Linka, Alfonsas Meidus, Bronius Norkūnas, Stasys Panavas, Jonas Ruzgus, Alfonsas Stundžia, Antanas Tumėnas, Jonas Tumėnas.
1948 m.: Kazys Kučinskas, Albertas Norkūnas.
1949 m.: Klemensas Tumėnas, Juozas Kazokas, Juozas Kurmis, Vytautas Miškinis.
Ne visi žuvusieji iš Kubilių kaimo, tik Petras Mikalauskas, Antanas Mintaučkis, Petras Rūgštelė, broliai Alfonsas ir Kazys Stundžios, Albinas Svyklius, Kazys Tilvytis bei Albertas, Antanas, Jonas ir Klemensas Tumėnai, Vytautas Miškinis, Albertas, Bronius ir Jurgis Norkūnai. Kiti vyrai iš aplinkinių kaimų: Jonas Bivainis iš Pūslių, Juozas Kazokas iš Nuodėgulių, Bonifacas Kvedaras iš Gatelių, Kazys Kučinskas iš Kalvių, Juozas Kurmis iš Juknėnų, Antanas Linka iš Bajorų, Alfonsas Meidus ir Jonas Ruzgus iš Rukšėnų, Juozas Miškinis iš Antalieptės valsčiaus, Stasys Panavas ir Antanas Pūslys iš Salako.
Ne mažiau įspūdingas akmeninis paminklas su geležiniu kryžiumi stovi Juknėnų kaimo pradžioje. Paminklas pastatytas 2009 metais Rimanto Čeburnio iniciatyva, finansiškai remiant partizanų artimiesiems. Jame įamžinti iš Juknėnų kaimo kilę partizanai: Adolfas Bertašiūnas; Antanas Juozelskis; Alfonsas Kunčius: Balys Kunčius; Juozapas Kunčius; Juozas Kurmis; Bronius Maniušis; Vaclovas Maniušis; Leonas Miškinis; Pranciškus Purvinis; Bronius Pūslys, Vincentas Tumėnas, Antanas Velikis bei Juknėnų kaime žuvę partizanai: Vytautas Baltušis, Antanas Černiauskas; Albertas Drunga, Pranas Dumbrava, Pulgentas Garnys, Juozas Kazokas, Norbertas Kilbauskas, Bonifacas Kvedaras, Anupras Meidus, Kazys Penkauskas, Antanas Pūslys, Antanas Tumėnas, Stasys Panavasa, Jurgis Kliūbas, Povilas Lukiošiūnas.
Anksčiausiai, 1993 metais, pastatytas paminklas Narvydžių kaime. Jo iniciatorius yra Antanas Juodėnas. Paminklas taip pat su geležiniu kryžiumi viršuje. Šlifuotame akmenyje galima perskaityti užrašą: „Antanas Juozelskis, Kazimieras Juodėnas, Jonas Juozelskis, Antanas Norkūnas, Petras Juodėnas, Alfonsas Šavalinskas, Antanas Markevičius, Antanas Skurkis, Jurgis Klibas. Narvydžių apylinkės partizanams, žuvusiems už Lietuvos laisvę 1945–1953 m.“
Dar vienas partizanų atminimo kryžius pastatytas Polekniškio kaime 2010 metais. 1951 metais partizanai Jonas Dudėnas, Edvardas Juodvalkis, Vytautas Rusakevičius, Zigmas Tumėnas, Alfonsas Dumbrava, Balys Šidlauskas užėjo pas šio kaimo gyventoją, seną pažįstamą Kazimierą Juodvalkį, žadėjusį parūpinti šaudmenų ir vaistų. Kaip vėliau pasirodė, šeimininkas jau buvo užverbuotas okupantų. Vakarieniaujant šeimininkas svečius pavaišino tokia degtine, nuo kurios partizanai neteko sąmonės ir atsigavo surišti pakeliui į Lukiškių kalėjimą. Tarp jų nebuvo tik Alfonso Dambravos, kuris buvo paliktas sargyboje, ir kurį nušovė sodybos šeimininkas. Išdavikas, matyt, gerai uždirbo, nes pabėgo ir įsikūrė Vilniuje. 1952 metais Maskvos Butyrkų kalėjime J. Dūdėnas, E. Juodvalkis, V. Rusakevičius, Z. Tumėnas buvo sušaudyti. Visi jie buvo Žalgirio kuopos partizanai.
Vytautas Kaziela
Autoriaus nuotraukos
