Aktualijos

Teisingai pasirinktas gyvenimo kelias apsaugo nuo rutinos

Genovaitė ŠNUROVA

Apie Utenos Aukštakalnio progimnazijos „Žiburio“ skyriaus dailės mokytoją Olgą Meškuotienę kartkartėm vis kas nors papasakodavo. Vieni sakydavo, kad tai mokytoja „nuo Dievo“, kiti džiaugėsi gavę progą pabendrauti su ja, tretiems patiko jos netradicinis mąstymas, požiūris į daugelį dalykų, subtilumas ir meniška prigimtis. Visi, gerai ją pažįstantys, lyg susitarę, tvirtino, kad Olga – tai tokia mokytoja, kuriai buvo svarbu ne save aukštinti, ne savo darbais džiuginti kitus, o pastebėti talentingus vaikus, skatinti juos kurti, mokyti juos pamatyti grožį netgi paprastuose buitiškuose dalykuose.

Kažkas netgi buvo padiktavęs jos telefono numerį, bet pasidėjau jį ir, žinoma, pamiršau. Radau neseniai. Paskambinau. Olga mielai sutiko susitikti ir pasikalbėti. Vos tik susėdome, mokytoja prisipažino jau esanti senjorė, o man, prieš save matant simpatišką, jaunatviškai atrodančią moterį, sunkoka buvo tuo patikėti. „Dirbau pradinėje mokyklėlėje, – juokdamasi pasakojo Olga. – Kol dar mažiukai užsimiršę dažnai mane tiesiog spontaniškai pavadindavo mama, viskas buvo gerai, bet kai ėmė vadinti močiute, pagalvojau, kad jau laikas išeiti…“ Ir dar mokytoja pridūrė, kad dirbdama labai mėgstamą dailės mokytojos darbą „dairėsi ne į pinigus“, o darė tai, kas ir jai pačiai, ir mokiniams buvo įdomu, reikalinga, naudinga. Į fanatiškai savo darbą įsimylėjusią kolegę šiuolaikiniai pedagogai, manau, žiūrėtų labai nepatikliai – kur tai matyta dirbti dar ir tokį darbą, už kurį ne tik niekas nesumokės, bet ir savo pinigėlių teks pridurti…

Tęsinį skaitykite 2020 07 25 „Utenyje“