Rasa MILERYTĖ
Šiųmetė miesto gimtadienio mugė susitraukė iki pusės Aušros gatvės, o joje karaliavo kukurūzų spragėsiai, alus ir kepta duona. Galima sakyti, kad bent dalinis alaus festivalis, žadėtas prieš rinkimus, įvyko. Nesumojau paskaičiuoti, bet spėju, kad alumi išsinešti ir gerti vietoje prekiaujančių kioskų buvo bent dešimt.
Tautodailininkų mugėje buvo visko, tik tautodailės, deja, pritrūko. Neskoningų blizgančių rožančių, virtuvinių peilių, tušinukų su išgraviruotais vardais, lojančių ir galvomis kinkuojančių žaislinių šuniukų, kuriuos prieš dvidešimt penkerius metus vairuotojai patupdydavo ant priekinio automobilio lango saugoti mašinos, žaislinių plastikinių automatų, kermošinių saldainių (tų ilgų, suvyniotų į blizgantį popierių), gydomojo sidabro rankų darbo papuošalų, kokių identiškų už triskart mažesnę kainąa galima parsisiųti iš užsienio, lankelių su rožytėmis, labai patinkančių mažoms mergaitėms ir kainuojančių 8 eurus už vienetą, iš Palangos J. Basanavičiaus gatvės atvežtų gintarais inkrustuotų paveikslų, kiniškų prastikinių mašinyčių berniukams ir lėlių princesių mergaitėms, sulūšiančių po poros savaičių, dar – tamsoje šviečiančių lazdų, valymo priemonių, silikoninių kepimo formų, smilkalų iš eilinio prekybos centro, namų kvapų, kurių vien testeris kainuoja 5 eurus, kvepalų, vonios reikmenų, kosmetikos, prieskonių, mėsos ir duonos gaminių, vyriškų kepurių su snapeliu – na, kitaip tariant, buvo visko, ko kam nors kada nors gali prireikti. Pamiršau paminėti apyrankes iš raudno siūlo – visi jas siūlantys sako, kad tai originalus kūrinys. Visi, jas siūlantys…
Tęsinį skaitykite 2019 09 11 „Utenyje“
