Vytautas KAZELA. Be galo myliu gėles. Galėčiau valandą žiūrėti į gamtos stebuklą – gėlės žiedą. Pastaraisiais metais močiučių gėle vadinamas jurginas Lietuvoje išgyvena savąjį renesansą. Gal ne tokį kaip pas kaimynus latvius, bet išties tarsi naujai atgimsta. Jurginai nuostabios gėlės, tačiau ir rūpesčio nemažai reikalaujančios: rudenį iškasti, pavasarį pasodinti. Tai atvežtinis augalas, į Europą atkeliavęs daugiau nei prieš 220 metų. Augalas buvo labai svarbus actekų kultūroje ir buvo vadinamas vamzdeliu vandeniui. Jo tėvynė Meksika, o Lietuvą jis pasiekė „prancūzmečiu“, maždaug 1813-aisiais.
Jurginas – įprastas lietuviško darželio augalas, tačiau pasidomėjus šio augalo istorija randama įdomių faktų: šie augalai yra kildinami, kaip jau minėta, iš Meksikos ir plačiajame pasaulyje yra vadinami ne jurgino (Georgina), o Dahlia vardu. Jurginai pirmąkart buvo aprašyti ne kaip laukinės gamtos augalai, o kaip botanikos sodo gėlės. 1791 m. Karališkųjų Madrido sodų botanikas gavo jurginų sėklų siuntą iš Meksikos. Sėklas pasėjo, išaugo augalai, nepanašūs į jokius anksčiau žinomus. Tuomet Antonijus Cavanillesas aprašė naują augalų gentį, pavadinęs ją Dahlia vardu. Naujai augalų genčiai vardas buvo suteiktas garsaus švedų botaniko Andreas Dahl garbei. Todėl daugelyje pasaulio kalbų ir prigijo šis lotyniškas pavadimas – Dahlia.
Kiek vėliau, 1803 m., kitas botanikas vokietis Carlas Ludwigas von Willdenowas tą pačią gentį aprašė kitu vardu – Georgina, vokiečių kilmės botaniko Johano Gotlybo Georgi garbei. Kadangi gentis jau buvo anksčiau aprašyta, tai Georgina vardas liko tik sinonimu.
Tačiau iš šios istorijos kilo lietuviškas augalo pavadinimas – jurginas. Šias nuostabias gėles auginti savo Ustronės dvarelyje prie Nemuno labai pamėgo ir Stanislovas Moravskis, 1838 m. atsivežęs jų gumbų iš Sankt Peterburgo. Rašytojas vadintas mizantropu, atsiskyrėliu, betgi jo dėka jurginai paplito Nemuno kilpų gyvenvietėse, kurortuose. Taip jurginai atėjo ir iki Aukštaitijos. Įdomu tai, kad savo kelią Europoje pradėję jurginai Ispanijoje nebėra tokie populiarūs kaip Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Čekijoje ar JAV. Čia jurginų mėgėjai aktyviai jungiasi į klubus bei draugijas, rengiamos kasmetinės žiedų parodos, veikia specializuoti jurginų ūkiai.
Graži jurginų šventė rudenėjant rengiama ir Birštone. Jurginai pražysta darželiuose Kleboniškio kaime, Daugyvenės kultūros istorijos muziejuje-draustinyje. Puiki jurginų kolekcija džiugina akį Vilniaus universiteto Botanikos sode Kairėnuose. Prie šio sąrašo reikėtų pridėti ir Sudeikius.
Kad Sudeikiai tapo Utenos rajono jurginų sostine, „kaltos“ Sudeikių daugiafunkcio centro moterys, prieš šešerius metus nusprendusios Alaušo ežero pakrantėje pasodinti jurginų sodą. Buvo kreiptasi į Sudeikių gyventojus, kurie tada ir sunešė po sodinimo atlikusius gumbus. Pirmaisiais metais jų pasodinta apie pusantro šimto. Kasmet jurginų laukas plėtėsi, o pernai jau žydėjo 540 jurginų krūmų. Tai milžiniškas kiekis žinant, kad jurginus pavasarį reikia pasodinti, o rudenį nukasti ir sunešti į rūsį.
Jau šešti metai Sudeikiuose rengiama jurginų žydėjimo šventė, į kurią suvažiuoja daugiau nei penki šimtai žmonių. Pradžioje šventė vykdavo paskutinį rugpjūčio šeštadienį, bet, Utenos miesto šventę pradėjus švęsti tuo pat metu, jurginų šventę teko nukelti į rugsėjo pradžią. Kai tokia graži rudeninio žydėjimo šventė, negaliu ir aš likti Utenoje.
Kiek čia to kelio? Dešimt minučių ir savo automobilį statau aikštelėje prie bažnyčios. Žmonės iš visų pusių renkasi. Tik ką baigėsi lietus. jurginai stovi nusvarinę galvas. Šįmet plotai dar didesni. Sudeikių daugiafunkcio centro direktorė Vilma Petrulienė sako, kad pavasarį buvo pasodinta 720 jurginų gumbų. Jurginus sodina ir kasa visa centro komanda – 14 žmonių, o prižiūri Genutė Grybauskienė. Apžiūrinėju jurginus. sunkūs jiems buvo šitie metai. Nepalankūs. Per sausrą skurdo, paskui šoko augti, o tada ir orai atšalo. Bet vis tiek mielas tas trapus rudeninis žiedas.
Žiūriu, prie ko čia tokia eilė išsirikiavusi, kad norint į ją atsistoti reikėtų kelnes pasiraitoti ir bristi į Alaušą. Taigi prie loterijos! Gal vienintelės tokios pasaulyje, kur kiekvienas bilietas laimingas, o prizinis fondas 900 eurų. Taip gali būti tik tada, kai loteriją paremia daugybė rėmėjų. „kas nuostabiausia, kad su rėmėjais neturime problemų: ko paprašai – niekas neatsisako. Kas pinigais, kas bulvių maišą, o kas agurkų krepšį“, – džiaugiesi V. Petrulienė.
Kiekvieną svečią sutinka, kiekvieną pakalbina jau trisdešimt metų centre dirbanti Virginija Skujienė. Pasivaišinti galima bulvių plokštainiu su aplinkiniuose miškuose rinktų grybų padažu, užgeriant kava ar mėtų arbata, o kam norėjosi „kažko skanaus“, tas skanavo ir gyrė Ritos Dainienės keptus pyragus. Ir mugė buvo! Ir net „kermošavų“ saldainių mačiau!
Sudeikių žmonės ne tik dirbti, bet ir linksmintis iš dūšios moka. Nespėjo muzika užgroti, o jie jau pradėjo šokti. Net klebonas neatsilaikė… O muzikantų kažkur toli nereikia ieškoti, kai Sudeikiai patys turi du puikius Aušrinės Baltuškienės vadovaujamus kolektyvus – „Selevytę“ ir „Brandą“! Kai jie užgroja ir uždainuoja, netgi Alaušo undinės nutyla ir klausosi, o ežero bangose žuvys pradeda šokti.
Ir tai dar ne viskas. Sudeikiškiams pagelbėti atskubėjo Utenos šaulių kapela ir du šaunūs Ukmergės vestuvių muzikantai. Aštuntą vakaro šokėjai ir muzikantai pasistiprino iš pačios tikriausios ežero žuvies ir čia pat ant laužo išvirta žuviene ir linksmybės, sako, tęsėsi iki paties vakaro. Aš tai iki galo nebuvau. Mano skrandelė plona, o nuo ežero dvelkė vėsa. Namo išvažiavau. Iš pradžių pasivažinėjau Sudeikių gatvėmis ir „patikrinau“, ar visi miestelio gyventojai taip gražiai tvarkosi, ar visų žolė nupjauta. Viskas tikrai puiku. Kaip sakė kažkas: gražiai gyventi neužginsi! Ypač įstrigo nedidelė Klevų gatvės atkarpėlė, bet apie tai gal kitą kartą.
O jei reikėtų apibendrinti, galėčiau pasakyti: Sudeikiai – jėga! Gražiausias ir jaukiausias šventes sukuria patys žmonės. Gal po metų kitų nusprendęs nuvažiuoti ir pažiūrėti, kaip Sudeikiuose žydi jurginai, jau važiuosiu į „Tūkstančio jurginų žydėjimo šventę“.
Autoriaus nuotr.
