Rasa MILERYTĖ
Norint dirbti su žmonėmis, būtina kantrybė, nuoširdus rūpestis jais ir gebėjimas neprarasti geros nuotaikos. Tuo įsitikinusi socialinio darbuotojo padėjėja Jurgita Budrevičienė. Norėdama padėti kitiems, moteris baigė socialinio darbuotojo padėjėjo mokslus, šiuo metu atlieka praktiką ir svajoja kuo greičiau įsidarbinti pagal pašaukimą.
Norėjo save realizuoti
J. Budrevičienė (39 m.) yra baigusi socialinės pedagogikos studijas, o dabar nusprendė, kad norėtų dirbti su žmonėmis, kuriems reikia pagalbos, tad baigė socialinio darbuotojo padėjėjo mokslus. Į šiuos mokslus ją atvedė nuo vaikystės puoselėtas noras padėti kitiems.
„Mama pasakoja, kad vaikystėje kaime, kai žaisdavau su penkiais pusbroliais, jei visiems bėgant mažiausias atsilikdavo, aš sustodavau palaukti jo. Taigi jau nuo vaikystės norėjau padėti kitiems. Tokias vertybes ugdė šeima. O dabar iš pažįstamų, draugų vis dažniau tenka girdėti, kad seni tėvai tai kažką susilaužo, tai galva susisuka ir reikia papildomos pagalbos jais rūpinantis. Ir supratau, kad tai yra darbas, kuriame galėčiau save realizuoti“, – pasakoja uteniškė.
Moteris sako, kad artimieji nuo šio nelengvo darbo jos neatkalbinėjo, tik mama patarė labai gerai apgalvoti, ar darbas nebus per sudėtingas. Tačiau patirties rūpinantis senyvais žmonėmis jau turėjusi J. Budrevičienė neabejoja – padėti kitiems yra jos gyvenimo kelias.
Tęsinį skaitykite 2022 06 015 „Utenyje“
