Algimantas Siaurusaitis
2021-uosius ,,Kamonada“ užbaigė išleisdama įdomų ir prasmingą leidinį – rinkinį ,,Aukštaičiuose. 10 Utenos krašto poetų“. Sudarytojas Vytautas Kaziela. Viršelio dailininkas Kęstutis Mikulėnas. Viršeliui panaudota Vytauto Kazielos nuotrauka. Kalbos redaktorė Regina Katinaitė-Lumpickienė. Maketavo Remigijus Čepukas. Graži knyga kietu viršeliu. Maloni ranka paglostyti. Ne gėda ir svečiui nebuvėliui padovanoti. O ir tiražas – 500 egz. – visai solidus.
Net viršelio nuotrauka tikrai labai aukštaitiška – po aukštu dangum ir debesų lieptais – auksu, variu ir purpuru nusidažęs miškas, keliukas, kopiantis į kalvelę, ir viso to gražumo atspindys ežero vandeny… Manau, tauragniškiai nesunkiai atpažins savojo ežero krantą. Trumputė anotacija sako, kad knygoje „publikuojama 10-ies savičiausių Utenos krašto poetų kūryba“. Atsivertę turinį pamatysime, kad kiekvienam autoriui atiteko po 22 puslapius, nors pačių tekstų skaičius skirtingas. Dešimtukas surikiuotas laikantis chronologijos. Šeši gyvieji poetai eilėraščius pasiūlė patys, keturių išėjusiųjų tekstus parinko sudarytojas. Neabejoju, kad savo dėmesio knygoje publikuotų tekstų autoriams taip tolygiai nepaskirstysiu. Neturiu tokio tikslo. Neketinu apibūdinti ir kiekvieno poeto kūrybinio savitumo tiek motyvų, tiek meninės raiškos priemonių prasme. Savitumus ir bendrumus lai atranda gerbiamas skaitytojas pagal savo literatūrinį pasirengimą, poetines jusles, gyvenimo patirtį, simpatijas, antipatijas ar net asmenines pažintis. Neabejoju vienu dalyku – kiekvienas mūsų, atsivertęs šį rinkinį, rasime girdėtų, gal net išmoktų atmintinai eilėraščių, atgaivinsime senas patirtis. Poezija dažnai mūsų pačių sąmonės, vaizduotės, minčių ar jausmų tęsinys, talentingo menininko sudėliotas į žodžius ir sakinius. Ta savotiška antrinė realybė kartais tampa dvasine atrama, taip reikalinga kasdienybėje. Ketinu pasinaudoti subjektyvia skaitytojo teise pabūti Jūsų gidu ir pasidalyti kai kuriais įspūdžiais.
Rinkinys pradedamas Antano Miškinio neoromantiniais tekstais ,,Žalio beržo stiliuje“, keturių eilėraščių ciklu „Lietuva“. Chrestomatinis pirmasis posmas ryškina Tėvynės meilės temą, kuri skaudžia gija nuvingiuoja per visą knygą.
Tave papuošt žadėjom
Kaip savo tikrą seserį.
Esi pačioj jaunystėj
Ir pačiame pavasary.
O šalia – „Išėjo Dievas kaži kur“:
Tai mano – mano Lietuva,
Kurią visokiais himnais apgiedojome.
Čia pat ir kiti žinomi tekstai: „Mano dainos“, ,,Elegantiškai sninga“. Toliau – „Išvežimai“, „Sibire“, psalmė ,,Pasimatymai su motina“ – vien eilėraščių pavadinimai nusako temas ir motyvus. A. Miškinio kūrybos pluoštelį užbaigia „Rugsėjis“, kurio paskutinį posmą galime suprasti kaip sąsają su leidinio viršeliu:
Tęsinį skaitykite 2022 02 02 „Utenyje“
