Rasa MILERYTĖ. Ne paslaptis, kad besiverčiančius kaimo turizmu maitina oras. Jei vasara gera – verslas eisis kaip iš pypkės, jei vasarą merkia lietus – gali tekti susiveržti diržus. Oras šiemet geras, buvo ne viena diena, kai nieko kito nesinorėdavo, tik mirkti ežere. Tačiau praėjusi ir ši vasaros išskirtinės – pokarantininės. Ar žmonės nesibaimina važiuoti atostogauti ir ar kaimo turizmo sodybų pandemija nesužlugdys? Apie tai, kaip šiemet sekasi vienai iš Utenos rajone veikiančių turizmo sodybų – „Avinėlių slėniui“, – papasakojo sodybos savininkė Birutė Kubilienė.
Džiaugiasi vasara
Kaimo turizmo sodyba „Avinėlių slėnis“ įsikūrusi Sudeikiuose – gamtos apsupty, šalia ežero. Tokios vietos vilioja žmones. Vilioja ir šiemet. B. Kubilienė sako, kad tiek pernai, tiek šiemet jos įkurtoje ir kartu su vyru tvarkomoje kaimo turizmo sodyboje vis kažkas apsistoja.
„Vakar visai atsitiktinai čia užklydo vyras, kuris kadaise gyveno Sudeikiuose, bet dabar čia namų jau neturi. Buvo įdomu pasikalbėti apie tai, kaip jis prisimena miestelį. Jam irgi buvo malonu čia pabūti. Pavaikščiojo po Sudeikius, plaukiojo ežere ir pernakvojo pas mus“, – džiaugiasi B. Kubilienė.
Moteris sako, kad artėjant vasarai nekankino mintys apie tai, ar šiemet sulauks turistautojų. Sodyba nėra jos ir vyro pragyvenimo šaltinis, senjorams tai tiesiog įdomi papildoma veikla, galimybė pabendrauti su žmonėmis. „Avinėlių slėnio“ šeimininkė įsitikinusi, kad nėra reikalo pernelyg sukti galvos dėl to, ko negali pakeisti: nebus klientų – tai nebus, o kol kas džiaugiasi tais, kurių sulaukia. Su tokia pat nuotaika ji pasitiko ir pernykštę vasarą, kuri, sako, irgi buvo sėkminga.
Miestelis neišnaudoja galimybių
Pasidomėjus, kas žmones atvilioja į Sudeikius, pašnekovė svarsto, kad ežeras, ežere siūlomos pramogos, sutvarkyta miestelio aplinka. Nors savo sodybą ji vadina niekuo neišsiskiriančia ir, be apgyvendinimo, nesiūlo jokių papildomų paslaugų, žmonėms čia patinka.
„Būna žmonių, kurie atvyksta pas mus pirmą kartą. Pasikalbam ir sako: „Kaip čia ramu, kaip čia gera, nesitikėjome“, – pasakoja „Avinėlių slėnio“ valdytoja. Ši sodyba įkurta mūriniame name, buvusiame vaikų darželyje, tad žiūrint iš šalies, sako moteris, gali pasirodyti, jog viduje trūks jaukumo. Visgi tie, kurie čia pabuvoja, nenusivilia – yra žmonių, kurie pailsėti į „Avinėlių slėnį“ atvyksta kasmet.
Pašnekovė atkreipia dėmesį į tai, kad Sudeikiuose neišnaudojamos visos galimybės pritraukti daugiau turistų. „Turime didelį ežerą, bet pramogų čia mažiau nei aplinkiniuose miesteliuose, kuriuose ir ežerai ne tokie dideli. Todėl žmonės, jei nori laiką praleisti aktyviau, važiuoja į Zarasus, – pasakoja B. Kubilienė. – Žinoma, yra pas mus irklenčių, valčių, būna, atveža. Bet pramogų trūksta.“
Užsuka ir sportininkai, ir šeimos su vaikais
Vienu metu „Avinėlių slėnyje“ gali apsistoti iki septyniolikos žmonių, jiems įrengti penki kambariai. Kieme galima organizuoti šventes. Taip pat, jei klientai pageidauja, čia galima gauti ir maitinimo paslaugą. Nuo sodybos iki ežero – vos trys minutės, o pati sodyba įsikūrusi toliau nuo kelio, todėl žmonėms čia ramu.
Kalbėdama apie savo klientus B. Kubilienė sako, kad čia apsistoja žmonės, kuriems nereikia didelės prabangos ir kurie, pavargę nuo kompiuterių ekranų, darbų biuruose, tiesiog nori pailsėti. „Ši sodyba – visiškai paprasta. Kieme auga lietuviškos gėlės, krūmai. Bet čia visada tvarkinga“, – pasakoja moteris.
Vis dažniau šioje sodyboje apsistoja šeimos su vaikais. Kai lauke geras oras, kieme pakabinamas hamakas, sūpynės, tad vaikams yra ką veikti. Daugiau pramogų mažųjų laukia prie ežero – sūpynės, laipynės ir, žinoma, maudynės.
Kaip ir kasmet, čia atvyksta sportininkai. Dviratininkai, sako B. Kubilienė, mėgsta pavažinėti dviračiais po apylinkes – jiems patrauklus, patogus Sudeikių reljefas. Žmonės atvyksta ir iš Vilniaus, Kauno, ir iš Panevėžio bei kitų miestų. „Nemažą poilsiautojų dalį sudaro nuolatiniai klientai, o labiausiai užimtos dienos – savaitgaliai“, – sako pašnekovė.
Triukšmo nebijo
Apgyvendinimo paslaugos „Avinėlių slėnyje“ teikiamos tik vasarą, kitais metų laikais, sako pašnekovė, nėra paklausos. O iš trijų vasaros mėnesių išties intensyvūs yra du. B. Kubilienė sako per tuos du mėnesius nepavargstanti, nes bendrauti su žmonėmis jai malonumas. „Atvažiuoja žmonės iš vieno krašto, kažką papasakoja apie tą kraštą, atvažiuoja iš kito – papasakoja apie jį. Vis sužinau kažką naujo, įdomaus. Jie irgi domisi mūsų kraštu, jo išskirtinumu, istorija“, – B. Kubilienė sako, kad darbas, kai galima bendrauti, yra jos pašaukimas.
Jos netrikdo ne tik svetimi žmonės, bet ir triukšmingesni vaikai. Penkių anūkų močiutė sako suprantanti, kad vaikai nori žaisti, lakstyti, ir prie jų klegesio yra pripratusi. „Nebijau, kad kokią gėlę ar krūmą nulauš, tai paprasti augalai, jei reikės, atsiauginsiu“, – tikina „Avinėlių slėnio“ šeimininkė.
Pašnekovė sako jau anksčiau atkreipusi dėmesį, kad yra nemažai Sudeikiuose norinčių apsistoti žmonių, tačiau pasiūla čia nėra didelė. „Aplink yra namų, kuriuose niekas negyvena. Juose būtų galima priiminėti svečius, tačiau savininkai to nenori, jiems neįdomu, žmonės nenori, kad į jų kiemus ateitų svetimi. O manęs svetimi negąsdina, kaip tik įdomu su jais pabendrauti“, – kalba B. Kubilienė.
V. Kazelos nuotr.
