Vytautas Kazela
Kazio Binkio pėdsakai Noriūnų dvare
Nutaręs vėl pasiduoti į dvarus, pastebiu, kad mano nelankytos dvarvietės nuo manęs vis labiau tolsta. Aplankyta dauguma Ukmergės, Širvintų, Rokiškio dvarų. Ne kiekviename rajone jų yra. Daugiausia ten, kur žemės derlingos. Molėtų, Zarasų rajonuose tik po vieną kitą. Todėl mano akis seniai krypo Kėdainių rajono link.
Kėdainiai turi ne tik puikų iš Europos Sąjungos lėšų sutvarkytą senamiestį, bet ir nemažai dvarų. Prikelti dvarą nėra taip paprasta. Kažkada europarlamentaro V. Uspaskich valdoma „Vikonda“ buvo įsigijusi Kalnaberžės ir Sirutiškio dvarus. Kalnaberžės dvarą vėliau valstybė iš jo atėmė – nacionalizavo. Taigi sutvarkyti dvarą Lietuvoje, pasirodo, sunkiau, negu pastatyti cerkvę Rusijoje. Deja, iki artimiausio Kėdainių rajono dvaro daugiau nei šimtas kilometrų, o aš turiu tik pusdienį laiko.
Kažkodėl prisimenu medinį Adomynės dvarą Kupiškio rajone. Kupiškėnai ne tokie žmonės, kad leistų dvarams sugriūti! Kupiškio rajone yra penki dvarai. Jau minėtas, arčiausiai Utenos, Adomynės dvaras. Kiti dvarai už Kupiškio: Noriūnų, Palėvenės, Antašavos ir Salamiesčio dvarai. Pasižiūriu į žemėlapį – iki pirmojo Noriūnų daro apie septyniasdešimt kilometrų. Tad Kėdainius atidedu vėlesniam laikui ir važiuoju į miežinio alaus ir darbščių žmonių kraštą.
Tęsinį skaitykite 2022 08 27 „Utenyje“
