Vytautas Kazela
Ulevičių namai Sirutėnuose vėl pilni klegesio. Buvo žiemų, kada jų lange nešvietė žiburys. Gal tik per šventes čia suvažiuodavo visi. Tokia šių dienų realybė – emigracija. Pirmasis iš Olandijos sugrįžo Ramunės Ulevičienės sūnus Matas su žmona Laura ir Olandijoje gimusia dukra Lukne. Dabar Luknė jau bėgioja po namus, pripildydama juos jaukumo ir gyvybės. Matas ėmėsi verslo. Dar po poros metų namo iš tos pačios Olandijos sugrįžo daugeliui uteniškių gerai pažįstama dailininkė Ramunė Ulevičienė. Prisimenu, beveik prieš metus paskambinau Ramunei ir paklausiau, kada bus Lietuvoje. Atsakymas buvo trumpas: grįžau. Dabar jau visam laikui… Ir štai praėjus pusmečiui sėdime Ramunės Ulevičienės namuose, geriame kavą ir kalbamės.
Ramune, kodėl grįžai iš Olandijos? Juk ten, atrodo, buvai suradusi savo laimę?
Kažkada man įsmigo Alberto Kamiu pasakyti žodžiai. Jie atspindi mano siekiamybes, požiūrį į gyvenimą, laimę. Lyg specialiai man parašyti. Taikliau ir negali būti: „Paklydimo ir visa ko neigimo šėlas, noras nebūti panašiam į nieką, visiems laikams sulaužyti tai, kas mus apibrėžia, dovanoti dabarčiai vienatvę ir nebūtį, surasti tą vienintelį atramos tašką, kur likimai gali staiga prasidėti iš naujo. Ta pagunda – nuolatinė. Pasiduoti jai ar atmesti? Ar galima įsprausti kūrybos šėlą į tą kunkuliuojantį gyvenimą, ar, atvirkščiai, savo gyvenimu lygiuotis į jį ir paklusti akimirkos praregėjimui? Grožis – didžiausias mano rūpestis, sykiu su laisve.“ Lygiai prieš metus grįžau į Lietuvą – likimas taip susiklostė. Nesirinkau jo, nors aštuoneri metai Olandijoje buvo gal net geriausi mano gyvenime, tačiau pastarieji Lietuvoje pranoko visus lūkesčius. Jaučiuosi lyg atradusi laimės kodą.
Tęsinį skaitykite 2020 01 11 „Utenyje“