Atokiuose Rytų Aukštaitijos miškuose esantys Čepeliškių I ir II pilkapynai (Zarasų rajone, Salako seniūnijoje) buvo savavališkai, nusikalstamai iškasinėti 2003 metais. Tada nukentėjo ne tik jie – kastuvais ir metalo ieškikliais buvo išniekinta keliolika Rytų Aukštaitijos pilkapynų. Šiemet gegužės mėnesį Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Utenos skyriaus paveldosaugininkai suaktyvino monitoringą – patikrino daugelį Rytų Aukštaitijos pilkapynų.
Pastebėta, kad vėl iškasinėtas Čepeliškių I pilkapynas. Sampilos viršuje – nesenos kasimo žymės. Paveldosaugininkai informavo policiją. Tikimasi ir geranoriškos piliečių pagalbos pastebėjus, kad pardavinėjami radiniai, galintys būti iš pilkapyno, kuris datuojamas IX–XII a.
Apskritai Rytų Lietuvoje yra daugiausiai pagoniškus laikus menančių pilkapių. Ši kultūra gyvavo II–XII a. Dažniausiai laidojant palaikus buvo supilamos aukštos sampilos. Kaip yra rašęs archeologas Vykintas Vaitkevičius, vėlesniais laikais žmonės pilkapynus vadino ir milžinkapiais. Pilkapynai – svarbus archeologinis paveldas. Jie įrašyti į Kultūros vertybių registrą, daugelis jų įtraukti į aukščiausią nekilnojamųjų kultūros vertybių registro kategorijų sąrašą. Paminklo statusą turintys Čepeliškių pilkapynai įtraukti į Kultūros vertybių registrą (vienas – 1992 m., kitas – 1993 m.).
Pasak šiemet Čepeliškių I pilkapyną tikrinusio T. Žemaičio, iškasinėta buvo atokiame pilkapyno šiaurės vakarų pakraštyje, būtent viršutinėje sampilos dalyje, kur tikimasi archeologinių radinių.
Kaip yra rašęs archeologas Algirdas Girininkas, „Rytų Lietuvoje III–V a. mirusieji laidoti nedeginti pilkapiuose su akmenų vainikais ir žemės sampilais arba pilkapiuose su žemės ir akmenų sampilais. Aptinkama žmonių ir žirgų kapų. Įkapės: ginklai (pentiniai kirviai, ietys, kovos peiliai, skydai, dviašmeniai kalavijai), darbo įrankiai (ylos, pjautuvai, verpstukai), papuošalai (segės, apyrankės, žiedai, antsmilkiniai, antkaklės, smeigtukai, karoliai).
V–VI a. įsigalėjo deginimo paprotys. VII a. pilkapiai vietoj akmenų vainikų buvo juosiami grioviais. Žirgai laidoti sudeginti arba nedeginti, su balnojimo detalėmis (žąslais, balno kilpomis, dekoratyvinėmis įvijomis, diržų sagtimis, pjautuvais). Žmonių įkapės: ginklai (ietigaliai, peiliai, kovos kirviai), darbo įrankiai (ylos, peiliukai, verpstukai), papuošalai (segės, apyrankės, žiedai, antkaklės, apgalviai, karoliai, smeigtukai).“
Daugumoje išlikusių Rytų Lietuvos pilkapynų įkapės negausios, nes mirusiųjų palaikus degindavo, ir taip išsilydydavo stiklo bei žalvario dirbiniai. Pilkapių plėšikai, naudodami metalo ieškiklius, 2003 m. iš iškastų vietų surinko viską – vėliau, tikrinant supiltas žemes, nebuvo aptikti nė smulkiausi įkapių fragmentai. Taigi akivaizdu, kad darbuotasi su galingais metalo ieškikliais.
Paveldosaugininkai prašo žmonių, pamačius įtartinas veiklas pilkapių teritorijose, nedelsiant pranešti artimiausiam policijos skyriui ir taip užkirsti kelią tolimesniam archeologinio paveldo žalojimui.
Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos
Utenos skyriaus inf.
Tado Žemaičio nuotr.
