Aktualijos

PASIKALBĖKIME BE PYKČIO

Genovaitė ŠNUROVA

Atšiaurusis mano oponentas Jeronimas, su kuriuo daug dešimtmečių buvo neįmanomi kompromisai, pastaruoju laiku ėmė šiek tiek švelninti bendravimo toną. Tiesa, kartais išrėžia kokį nors monologą ir, nė nespėjus paprieštarauti ar jam pritarti, dingsta nė neatsisveikinęs. Šį kartą irgi buvo panašiai. Paskambino ir siūlėsi į svečius, bet aš nesutikau, paaiškindama jam, jog tokios karantino taisyklės – žmonių „iš kito ūkio“ neįsileisti, su jais nebendrauti. Nepadėjo ir jo gražbyliavimai, jog šį kartą ateitų su draugišku vizitu. Nepatikėjau, svečio priimti vis tiek nesutikau. O jis neatlyžo. Tuomet, pasak jo, priėmėme kompromisą – pasikalbėti telefonu. Tuo labiau kad, sakė, reikalas labai rimtas. Ir pradėjo… „Pasakyk man, – beveik rėkė į telefono ragelį Jeronimas, – kodėl tada, kai visi laukai buvo pilni gyvulių, tvartuose žviegė kiaulės, kiemuose krypavo antys, kudakavo vištos, parduotuvėse nebuvo mėsos. Ilgiausiose eilėse reikėdavo stovėti dėl menkiausio gabaliuko. Žiūrint į vitrinas atrodė, kad kiaulės ne pjaunamos, o sprogdinamos: galvų būdavo, kojų irgi kartais būdavo, o mėsa kažkur išsitaškydavo. Prisimenu fermas su šimtais galvijų, kaimo žmones, savo ūkiuose auginančius jautukus parduoti, kiaules – ir sau pasipjauti, ir parduoti, o į mėsos skyrelius parduotuvėse graudu buvo žiūrėti. O dabar kiaulių ir galvijų fermos išgriautos, kaimo žmonėms uždrausta auginti kiaules, jautukų supirkimo kainos tokios juokingos, jog auginti neapsimoka, o mėsos parduotuvėse ir turguose – nors vežimu vežk. Tai ir paaiškink man, kodėl taip yra? Kažkur kažkas, vadinasi, gali auginti mėsinius galvijus, kiaules, o lietuvaičiai negali? Kodėl? Kodėl mes turime valgyti kažkada kažkurioje užsienio šalyje papjauto gyvulio mėsą, iki mūsų gabentą keletą dienų šaldytuvuose, ir vadinti ją šviežia? O ar prisimenate namuose užaugintos kiaulės mėsos kvapą: visa laiptinė užkvipdavo ją verdant ar kepant. O dabar kas? Niekas net nežino, kad kiaulieną namuose čirškini. Juk „tikra mėsa“, net šaldytuve trejetą dienų palaikyta, pasmirsdavo, o „dabartinė“ savaitę gali ten išbūti, ir nieko. Retai pats šeimininkauju, bet kartą teko. Kepiau keptuvėje tik ką nusipirktos kiaulienos gabalą, tai net išsigandau, keptuvės dangtį nukėlęs, – kažkokiame drumzliname vandenyje ta mano mėsa plaukioja, nors tik aliejaus šlakelį įpyliau. Visokiausių prieskonių pridėjau, bet nei „anuometinės“ mėsos kvapas atsirado, nei skonis. Tas pat ir su duonos bei pyrago gaminiais. Nusipirktas šviežutėlis batonas po poros dienų jau būdavo nebeįkandamas. Duonos kepaliukas, jei tik nespėjai suvalgyti tą ar kitą dieną, irgi jau tikdavo tik pamirkyti vandenyje ir sulesinti vištoms. O kaip yra dabar? Išbuvau sanatorijoje 20 dienų. Parvažiavęs namo, pirmiausia pagalvojau, kad reikia išnešti paukšteliams galiuką batono ir duoną iš duoninės (juk bus sudžiūvę per tą laiką), išmesti į konteinerį varškę, grietinę, kurių iki išvykimo nesuvalgiau. Ogi žiūriu, kad viskas atrodo taip, lyg šiandien būtų pirkta: batonas ir duona nesudžiūvę, varškė ir grietinė nesugedusi. Ir visa tai per tiek laiko? Tai kiek į tuos produktus visokiausios chemijos prifarširuota? Taigi mes visus tuos „gėrius“ suvalgom. Taip, kaip ir tas įvairiausias pieniškas dešreles įmantriais pavadinimais, kaip ir daugelį kitokių maisto produktų, kurių kartais mano katinas ne tik neėda, bet dažniausiai tik pauosto ir demonstratyviai nusisuka. Nuo kai kurio pieno – irgi. Neseniai televizijos laidą mačiau apie sveiką mitybą. Be kita ko, buvo kalbama ir apie maisto produktus, kurių iš viso nereikėtų valgyti. Daug jų išvardijo, o aš įsiminiau tik majonezą. O tai kam tada jį iš viso gamina? Kam gamina kitus maisto produktus, kurių rekomenduoja nevalgyti sveikatos specialistai? Mes džiaugiamės, kad dabar parduotuvėse visko yra, kad lentynos net lūžta nuo maisto prekių gausos, bet nėra SVARBIAUSIO dalyko – kokybės. Nors tokios, kokia buvo tais daugumos koneveikiamais tarybiniais metais. Tai pasikalbėkim apie tai, padiskutuokim, nors žinau, kad mūsų abiejų balsas – šauksmas tyruose. Tuo labiau kad dar nepaminėjau įvairiausiais chemikalais prisotintų daržovių ir vaisių, saldžiųjų gėrimų ir daugelio kitų dalykų. Kai negalvoji, tai perki ir valgai, bet kai pagalvoji…“ Ir šį kartą tebuvo Jeronimo monologas: išsakė savo pastebėjimus ir padėjo ragelį. Tai kaipgi su juo padiskutuoti? Belieka tyliai pritarti – teisus šitas mano pašnekovas. O kas iš to? Pasak liaudies, šuns balsas į dangų neina…