Aktualijos

Nužydėjusio lino gyvenimas

Genovaitė ŠNUROVA

Kai pamatau šiuolaikinį jaunimą, kurį nepaprastai sunku atplėšti nuo kompiuterio, ir pati sau, ir kitiems mano kartos atstovams pavydžiu mūsų vaikystės, paauglystės, jaunystės, kai nė menkiausio supratimo neturėjome apie kompiuterizaciją, išmaniuosius telefonus, kompiuterinius žaidimus ir daugelį kitokių šiandienos civilizacijos stebuklų. Užtat mes matėm, kaip žvilga sniegas po rogučių pavažomis, pajutome, koks puikus jausmas nuo kalno leidžiantis su slidėmis panirti į didžiulę sniego pusnį. Mes matėme, kaip skleidžiasi žiedo pumpuras, kaip žydi lazdynai, mes mokėjome iš beržo tošies pasidaryti mažutę kraitelę žemuogėms, nusipinti vainiką iš purienų ar vėliau pražydusių pienių, susiverti gilių karolius. Mes turėjome laiko ir galimybių, aukštielninki atsigulę, ganyti debesis, žiūrėti, kaip smilgos stiebu ropoja boružėlė, kaip dėl vietos ant klevo ar ąžuolo lapo pešasi karkvabaliai. Mes matėme, kaip banguoja javai, kaip žydi linai…

Visus tuos vaizdinius ne šiaip sau prisiminiau. Juos atgamino atmintis einant iš susitikimo su Utenos kultūros centro režisiere Irena Leikauskiene. Su šia meniškos prigimties talentinga moterimi ne apie kultūrą kalbėjomės, ne apie šiuolaikinės miesto moters gyvenimą, o apie liną. Paprastą liną. Nužydėjusį. Gal netgi visų pamirštą. Daugelio netgi iš viso nematytą. Apie tai, kad vainikų iš lino galvučių, įvairių javų varpų pynimas, puokščių rišimas – pati puikiausia atgaiva pavargus nuo kasdienybės, pats puikiausias vaistas nuo liūdesio, visokiausių rūšių depresijų ir kitokių sielos neramumų. Aš tuo patikėjau.

Tęsinį skaitykite 2019 11 06 „Utenyje“