Aktualijos

Nieko gero nežadantys skaičiai

Genovaitė ŠNUROVA. Jau tradicija tapo pasibaigus kalendoriniams metams pakalbinti Utenos rajono savivaldybės Teisės ir civilinės metrikacijos skyriaus vedėjo pavaduotoją Gintarę Jackūnienę ir paprašyti papasakoti apie jau į istoriją nugrimzdusius metus, šio skyriaus kasdienybę, džiaugsmus ir sėkmes.
Vedėja mielai pateikė statistikos duomenis, o išvadas teks pasidaryti mums patiems.

Kai pasižiūriu į suvestines ir kaskart pamatau vis mažėjančius skaičius, tik mintyse pajuokauju, kad greitai atsitiks taip, jog visi tarpusavyje būsime pažįstami – mūsų vis mažiau ir mažiau… Garsiai to pasakyti netgi puikiai humorą suprantančiam žmogui nedrįstu – o jei nesupras? Jokia paslaptis, kad tiek visoje Lietuvoje, tiek ir Utenos rajone gyventojų skaičius nuolat mažėja. Vien per praėjusius 2019 metus Utenos mieste dėl mirčių sumažėjo 380 gyventojų, o kaimuose – 268. Kai kurie kaimai taip „susitraukė“, kad juose beliko vos vienas kitas gyventojas arba nė vieno. Per praėjusius metus Utenos rajone mirė 658 gyventojai: 342 moterys ir 316 vyrų. Daugiausia netekčių kaimo vietovėse patyrė Leliūnų seniūnija – mirė net 52 gyventojai, Daugailių seniūnijoje – 28, Vyžuonų seniūnijoje – 25, Užpalių seniūnijoje – 38, Utenos seniūnijoje – 35, Tauragnų seniūnijoje – 29, Sudeikių seniūnijoje – 27, Saldutiškio seniūnijoje – 21, Kuktiškių seniūnijoje – 13. Pastaroji seniūnija gyventojų skaičiumi mažiausia rajone, todėl ir mirusiųjų skaičius, palyginti, nedidelis. Kitose šalyse mirė 10 uteniškių (Jungtinėje Karalystėje – 8, Vokietijoje – 1, Latvijoje – 1) ir, labai gaila, vienas nė metų nesulaukęs kūdikis. Nė mažiausio pagrindo džiaugtis neteikia gimimų skaičiai, nors, pažiūrėjus į juos, iš pirmo žvilgsnio – lyg ir viskas neblogai: gimė 166 berniukai ir 158 mergaitės, bet iš jų tik 184 Utenos mieste, dar 5 kaimiškose seniūnijose. Nė vienas naujagimis praėjusiais metais nesukrykštė Leliūnų, Tauragnų ir Vyžuonų seniūnijose. Užtat Utenoje į apskaitą įtraukti 58 kūdikėliai, gimę kituose miestuose, ir net 77 – kitose valstybėse. Nėra ko net svajoti, kad Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Danijoje, Vokietijoje, Italijoje, Kanadoje, Belgijoje, Australijoje gimę vaikai papildys Utenos mokyklas. Prieš keletą metų, kai Kuktiškėse dar buvo Krašuonos pagrindinės mokyklos Kuktiškių pradinių klasių skyrius, kažkuriais metais jungtinėje klasėje tebuvo vienas vienintelis pirmokas – šviesaus atminimo buvusio šios mokyklos direktoriaus, savo laiku labai pasistengusio, kad prie mokyklos būtų pristatytas priestatas su sporto sale, valgykla, biblioteka, – anūkas Aleksas Dičius. Tada juokavome, kad šiam mokinukui bus labai paprasta į klasės susitikimus pakviesti klasės draugus… Dabar juokas nebeima. Tuo labiau kad nesudėtinga suskaičiuoti, kiek pirmokų ateis į Utenos mokyklas po septynerių metų… Žiūriu į tokius skaičius ir galvoju, kad „graborių“ verslas klesti, užtat vaikiškų lovyčių gamintojų, be abejo, merdi. Taip yra ne vien dėl mažo gimimų skaičiaus, bet ir dėl to, kad to paties karsto antrą kartą nepanaudosi, o vaikiškose lovelėse užauga ne vienos šeimos vaikai. Fotografai juokauja, kad tik laidotuvių nuotraukų nepakartosi, o vestuvių – galima. Ir ne po kartą.

Rodos, dar tikrai yra jaunų žmonių mieste, todėl vestuvių maršai dažnai turėtų skambėti. Deja… Neįspūdingą santuokų skaičių gal galima pateisinti tuo, kad daug jaunų ir vyresnio amžiaus porų gyvena nesusituokusios. Visi tvirtina, kad tas „santuokos popierėlis“ prie šeimos išsaugojimo neprisideda, meilės nepadidina, bet kai nutariama sukti į skirtingas puses, tik tada pasigailima, kad to „popierėlio“ nėra. Mat jo labai prireikia dalijantis bendrai užgyventą turtą, prisiteisiant alimentus vaikų išlaikymui, įrodinėjant, kiek kuris prisidėjo prie buities sąlygų pagerinimo ir t. t. Praėjusiais metais Utenos rajono Civilinės metrikacijos skyriuje F. Mendelsono „Vestuvių maršas“ skambėjo tik 134 kartus. Į apskaitą įtrauktos 67 santuokos, sudarytos bažnyčioje, 12 santuokų, kai jaunavedžiai tuokėsi jų pasirinktose vietose (Utenos, Kuktiškių, Tauragnų, Užpalių seniūnijose), ir 14 užsienyje susituokusių porų: dvi Kipre, viena Turkijoje, dvi Jungtinėje Karalystėje, viena Italijoje, viena Norvegijoje, dvi Graikijoje, viena Džersyje, viena Australijoje, viena Mauricijuje, viena Airijoje, viena Vokietijoje. Pirmą kartą tuokėsi 171 vyras ir 167 moterys, antrą – 50 vyrų ir 55 moterys, trečią kartą laimę bandančiųjų buvo labai nedaug – 4 vyrai ir 5 moterys. Ketvirtą kartą tuokėsi vienas vyras, matyt, vis dar tikintis meile net ne iš pirmo, antro ar trečio žvilgsnio… Ir tik vienas vyras, vis dar nepraradęs vilties sukurti darnią šeimą, šeštą kartą ryžosi įregistruoti santuoką. Oficialiai išsituokusiųjų skaičius irgi kasmet beveik stabilus – 112 porų. Žinoma, kita tiek arba dar daugiau tiesiog nebegyvena kartu, bet dėl įvairių priežasčių oficialiai neišsiskiria. Žinau atvejų, kai po keleto atskirai pragyventų metų netgi tie, kurie jau buvo oficialiai išsiskyrę, vėl sukūrė šeimą. Matyt, geriau nerado nei vienas, nei kitas… Pasižiūrėję į praėjusių metų naujagimių sąrašą, netruksime pastebėti, kad nė vienas vaikelis nepavadintas senoviniais lietuviškais vardais. Nėra nei Kazimierų, nei Petrų, nei Mykolų, Onų ar Veronikų. Užtat šeši berniukai gavo Roko vardą, penki bus šaukiami Jonu ir Nojumi, po keturis berniukus atsilieps šaukiami Jokūbu, Joriu, Dovydu, Arijumi, Adomu, Aronu, Marku. Tėvai pasistengė savo mažyliams išrinkti ir rečiau girdimus vardus – Keremas, Margiris, Atas, Arminas, Aras, Einoras, Eivinas, Ridas, Raivydas ir kt. Populiariausias mergaičių vardas – Saulė. Tokį vardą tėvų valia gavo 6 mergaitės. Penkios mergaitės atsilieps pašauktos Eva, Gabriele, Lėja, keturios – Emilija, Smilte, Lukne, Jorūne, o Iglės yra trys. Išradingesni tėvai savo dukrytėms išrinko retai girdimus vardus – Amėja, Aretė, Agilė, Eisvina, Leila, Luiza, Mila, Neli, Rustė, Serena, Šarlotė. Belieka tikėtis, kad 2020-ieji bus dosnesni…