Genovaitė ŠNUROVA
Ne tik ištisi kaimai ištuštėję, ne tik miesteliuose daugelyje namų žiemos mėnesiais nebeįsižiebia joks žiburėlis. Daug tuščių namų (netgi labai didelių) bei butų yra ir Utenos mieste. Jų savininkai kiekvienas savaip sprendžia tokių patalpų likimą: vieni stengiasi parduoti, kiti – nuomoti, treti – nieko nedaryti.
Į redakciją atėjusi garbaus amžiaus uteniškė (pavardės prašė neminėti) vos pasisveikinusi pasakė, jog užsuko norėdama tik pasitarti, nes mananti, kad mes esame arčiausiai paprastų žmonių, todėl ji neabejojanti, jog ir visokiausių gyvenimiškų atsitikimų žinome tikrai daug. O pasitarti norinti dėl jai ramybės neduodančio reikalo – kaip apsisaugoti nuo nesąžiningų nuomininkų. „Mano sesuo, kurią aš globojau, nebuvo sukūrusi šeimos, – sakė redakcijos viešnia. – Kol galėjo, dirbo siuvėja vienoje Utenos įmonių, o kai sveikata nebeleido, tenkinosi neįgalumo išmoka ir atsitiktiniais darbeliais. Aš seniai esu našlė, dvi dukros su šeimomis gyvena užsienyje. Po sesers mirties jos butas liko tuščias. Mano dukra patarė jo neparduoti, nes gali būti, kad kada nors ji ar kuris nors iš jos vaikų (jau suaugę) sugalvos grįžti į gimtinę, tai nors pradžiai turės kur apsistoti. O kaimynė, žinodama, kad visas sesers laidotuvių išlaidas aš padengiau, nes sesuo jokių santaupų neturėjo, patarė nelaikyti buto tuščio, o išnuomoti. Taip ne tik atsiimčiau laidotuvėms sumokėtus pinigus, bet ir butas būtų prižiūrėtas. Ta pati kaimynė man ir dvi pirmąsias nuomininkes pasiūlė – iš tolimo Lietuvos rajono studijuoti Utenos kolegijoje atvykusias mergaites.“
Tęsinį skaitykite 2020 03 07 „Utenyje“
