Genovaitė ŠNUROVA Visuomenės požiūris į jaunimą, švelniai tariant, nėra labai palankus. Prie to, manau, prisideda ir masinės informacijos priemonės, socialiniai tinklai, paviešindami jaunimo padarytus nusikaltimus (kartais netgi labai žiaurius), narkomanų, piktnaudžiautojų alkoholiu skaičių, dažnai įvardija jaunimą kaip niekuo nesidomintį, neturintį idėjų ir kilnesnių tikslų. Sutinku, yra jaunų žmonių, kurie būtent tokie, bet man vis pasiseka sutikti visiškai kitokių – smalsių, energingų, žinančių, ko nori iš gyvenimo. Vienas jų – daugailiškis Mindaugas Didžiokas – muzikantas, liaudiškų instrumentų ir liaudiškų melodijų virtuozas, daugelio konkursų nugalėtojas, laureatas, linksmas žmogus. Susipažinkite su juo ir jūs.
Gerbiamas Mindaugai, ar esate tikras daugailiškis? Taip. Čia gimiau ir užaugau, čia ir pagrindinę mokyklą lankiau. Mano klasė buvo skaitlingiausia – 18 mokinių. Pusė jų – tikri daugailiškiai. Metai, praleisti mokykloje, buvo nepakartojami: viskas tiesiog „po ranka“, viskas čia pat, viskas arti. Žinoma, tai negalėjo tęstis amžinai… Baigęs Daugailių pagrindinę įstojau į Utenos regioninį profesinio rengimo centrą. Ten įgijau autošaltkalvio specialybę. Ėjau čia mokytis negalvodamas, kad tikrai dirbsiu tokį darbą. Tiesiog norėjau turėti specialybę „dėl savęs“, nes puikiai žinau, kad viskas, ką išmoksti, gyvenime praverčia.
O tai kada jūsų gyvenime atsirado muzika?
Muzika… Tiesą sakant, su ja draugauti pradėjau būdamas gal aštuonerių ar devynerių metų. Nors tai nevisiškai tikslu – nuo pat mažens man patiko klausytis liaudiškos, būtent liaudiškos, muzikos. Gal visą gyvenimą ir būčiau jos tik klausęs, jei ne šaunus muzikantas, Utenos kultūros centro Daugailių skyriaus kapelos „Daugailių berniokai“ vadovas Petras Leleika, ne mane vieną, o ir daugiau mano amžiaus vaikų sudominęs liaudiška muzika. Aš jį vadinu ir visada vadinsiu savo geriausiu mokytoju. Tai jis kažkaip suprato, kad aš domiuosi muzika, kad turiu klausą. Pirmiausia pradėjau mušti būgną. Netrukus mokytojas mane ir draugą pakvietė pabandyti išmokti groti armonika. Žinotumėte, kaip man patiko… Vėliau įstojau į Utenos muzikos (dabar meno) mokyklą, ten įgijau akordeono specialybę. Kodėl pagrindiniu instrumentu pasirinkote armoniką? Juk jaunimas mieliau renkasi gitarą… Kaip jau sakiau, nesu šiuolaikinės muzikos mėgėjas. Mane labiau „veža“ liaudiška muzika. O kaip jūs manote, ar gitara tiktų pritarti liaudies dainoms? Tam labiausiai tinka armonika. Nors armonika man labai patiko, bet kol išmokau groti, visko buvo… Gerai, kad esu užsispyrėlis… Galima sakyti, kad visa savo esybe pradėjau jausti muziką… O kai man buvo 17 metų, į rankas paėmiau Peterburgo armoniką. Ja groti daug sunkiau nei paprasta armonika. Metai iš metų vis labiau įsisavinau visas šio instrumento galimybes. O mokausi groti iš garsių muzikantų – uteniškio Valento Trainio, širvintiškio Vyto Rimkaus, molėtiškio Kęstučio Kuzmicko, šviesaus atminimo armonikierių armonikieriaus molėtiškio Algimanto Mieliausko… Sunku buvo mokytis iki to laiko, kol neturėjau savo instrumento. Jį įsigijau neseniai – vos prieš dvejus metus.
Jei gerai supratau, tai grojate ne vien armonika.
Taip, groju gitara, akordeonu, bosine gitara, kartais prisėdu prie pianino, bet šiuo metu labiausiai patinka groti peterburgska armonika. Esate laimėjęs daug konkursų, varžytuvių. Papasakokite apie tai. Pats pirmas prizas buvo laimėtas grojant su P. Leleika. Šventėje „Armonikierių du@ai“ laimėjome nominaciją „Linksmiausias duetas“. Tokią nominaciją laimėjome net keletą metų iš eilės. Gaila tik to, kad mes anksčiau nelabai važinėdavome į varžytuves… Dabar, kadangi groju peterburgska armonika, važiuoju daug kur. 2017 m. dalyvavau konkurse „Tramtatulis“, tapau laureatu. Tais pačiais metais Širvintose vykusiame konkurse „Mažoji armonika“ savo amžiaus grupėje laimėjau pirmąją vietą. 2019 m. Širvintose vykusioje „Antano armonikos“ šventėje tapau pirmos vietos laimėtoju ir t. t.
Kaip manote, kodėl šiuolaikinis jaunimas labai neiniciatyvus?
Nežinau. Aš, žinoma, bendrauju su jaunais žmonėmis, bet labai dažnai ir pats įsitikinu, kad jiems tikrai niekas neįdomu, nieko nereikia. Juos domina tik telefonai ir kompiuteriai. Nebematau kaime lauke lakstančių vaikų. Stadione – irgi. Niekas nebesivažinėja dviračiais. Kartais susidaro toks įspūdis, kad jaunimo iš viso nebėra… Labai neseniai mačiau jus vilkintį kario uniforma. Vadinasi, nepabūgote tarnybos? Taip, tarnavau Vilniuje, Gedimino štabo batalione, Garbės sargybos kuopoje. Asmeniškai man tai labai patiko. Tarnaudamas, suprantama, bendravau su tarnybos draugais, kitais kariais, todėl galiu pasakyti, kad vieniems tie devyni tarnybos mėnesiai yra labai daug, nes kai kurie jau būna sukūrę savo verslą, turi šeimą. Jiems tai sunkus laikotarpis. O aš manau, kad tarnybos bijoti nereikia. Aš tarnaudamas daug ko išmokau, ir tai pravers gyvenime. Žinoma, buvo ir sunkių dienų, bet aš tada „įsakydavau sau“, kad taip reikia, kad tai darau už mamą, tėtį, sesę ir visus kitus, kurie yra šalia. Lietuva – mano tėvynė.
Kuo šiuo metu užsiimate?
Dirbu. Vadovauju Utenos liaudiškos muzikos kapelai „Gija“.
Ar nesiruošiate emigruoti?
Ne, tikrai nesiruošiu. Man ir Lietuvoje gerai. Žinoma, po kitas šalis pakeliauti smagu, bet tik tiek. Neemigruočiau, tikrai tikrai… Noriu gyventi tėvynėje.
