Rasa MILERYTĖ
Kristina Šorienė ir Povilas Šorys – jaunų menininkų pora, vos prieš kelis mėnesius iš Klaipėdos atvykusi į Uteną, bet jau turinti idėjų, kaip savo darbais pagražinti miestą. Šiuo metu svarbiausias menininkų projektas – dukros Vakarės auginimas, tačiau energingi jauni žmonės stengiasi įsirengti savo dirbtuves ir rasti laiko meninei kūrybai. Kristina ir Povilas – nepaprastai įdomūs, truputį kitaip mąstantys menininkai, savo pasaulėžiūrą grindžiantys baltų mitologijos turiniu, užpildančiu ir jų kūrybinius darbus.
Kodėl gražųjį pajūrį iškeitėte į Uteną?
Povilas: kai gyvenom Klaipėdoje prie jūros, manėm, kad ten visada ir gyvensim, bet kai gimė dukrelė, pajutom, ką reiškia šaknys. Pamatėm, kaip anūkai myli senelius, kaip seneliai myli anūkus, kaip padeda auginti. Todėl ir nutarėm kraustytis arčiau savo šaknų. Utenoje gyvena Kristinos tėvai, o mano tėvai Vilniuje. Atvažiavom čia liepos 1-ąją, Leliūnuose susiradom labai gražią vietą gyventi.
Povilai, jūs esate architektas?
Povilas: esu architektas pagal specialybę ir savamokslis skulptorius. Užsiimu tiek architektūra, tiek skulptūra. Pastaruoju metu labai pamėgau medį, medžio konstrukcijas. Ir dar dirbu su žalvariu bei bičių vašku. Vaškas yra pagalbinė priemonė žalvario skulptūroms, bet man ji tapo vos ne pagrindine darbo priemone, nes mėgstu laikinus meno kūrinius.
Tęsinį skaitykite 2019 10 23 „Utenyje“
