Aktualijos

          Lyg ir smulkmenos, bet…

                                         

                                 

Genovaitė ŠNUROVA   

Prisipažinsiu, kad jau buvau labai pasiilgusi amžinojo oponento Jeronimo. Gal net porą mėnesių nesilankė. Žinoma, jo viešnagės ne visada džiugina, bet ir tada, kai ilgai neateina, jaučiuosi lyg be vienos rankos.

Šiandieninė jo viešnagė netgi savotiškai nustebino. Net nespėjęs pasisveikinti, ėmė girtis, kad turi naują kaimyną, kad jo vardas Silvestras ir kad dabar jie abu mane puls. Taip ir pasakė – ruoškis puolimui. Ir dar pridūrė, kad jiems manoji nuomonė bet kuriuo klausimu vargu ar bus priimtina, todėl esą turėčiau gerai pasiruošti: ne emocijomis vadovautis, o faktais ir tik faktais.

Visa tai išdėstęs, Jeronimas dar kažko lūkuriavo, nesisėdo, atsisakė pasiūlytos arbatos (o arbatą jis mėgsta) ir nedrąsiai (tai jam nebūdinga) trypčiojo prie durų, bet jų rankenos nesiekė. Apsimečiau to nematanti, bet po keleto akimirkų neištvėriau nepaklaususi, ką jis dar norėtų pasakyti. Iškart ir pasigailėjau, mat supratau, kad jis tik to ir telaukė. O jau tada bandymas jį sustabdyti būtų tolygus šiaudui ant bėgių prieš atvykstantį traukinį…

„Žinai gi, kad aš beveik abstinentas, – pradėjo Jeronimas. – Ir ne dėl to, kad nenorėčiau išgerti, o todėl, kad labai gaila pinigų. Jei kas ateina į svečius su kokiu nors blizgančiu butelaičiu, nevarau lauk: prisėdu ir geranoriškai padedu papilstyti, ir sau įsipildamas Ilgainiui pastebėjau, kad tai netgi naudinga, nes butelis tai man lieka. Ypač apsidžiaugiu, jei svečias atsineša bambalį alaus. Pats mėgstu mineralinį vandenį (sako, kad labai sveika), energetinį gėrimą skardinėse. Visą tuščią tarą kruopščiai surenku ir saugau sandėliuke lyg pačią didžiausią brangenybę. O ko gi ne brangenybė, juk po 10 centų kiekviena kainuoja. Bėda tik ta, kad mano kaimelyje nėra taromatų. Užtat ir apsidžiaugiau kaimynystėje apsigyvenusiu Silvestru, nes jis turi automobilį. Kai sužinojau, kad jis susiruošė važiuoti į miestą, ir aš pasiprašiau į pakeleivius. Nežinau, ar būtų sutikęs mane pasiimti, jei nebūčiau pažadėjęs, kad pusę pinigų už tarą jam atiduosiu. Sutiko nė nemirktelėjęs. Važiuodami jau net susiskaičiavome, kiek gausime pinigų (taros turėjau surinkęs labai daug), kiek už juos galėsime nusipirkti gomurį maloniai kutenančio skysčio. Sakau iš karto – verslo planas žlugo nė neprasidėjęs. Net trys taromatai iš penkių aplankytų apskritai neveikė: spyna pakabinta, ir tiek. Ketvirtame radome vyriškį, atsivežusį aštuonis didžiulius šiukšlėms skirtus maišus su tuščia tara. Nutarėme nelaukti, kol jis baigs darbą. Prie penktojo taromato nebuvo žmonių. Apsidžiaugėme, bet sugebėjome atsikratyti tik šešiais tuščiais alaus bambaliais: užstrigo garsusis įrenginys ir nors tu rėk visa gerkle prie jo stovėdamas. Prisipažinsiu, ir kojomis spardėme, ir kumščiais ne vieną kartą nelabai švelniai stuktelėjome – nė iš vietos. Pikčiausia, kad net už įmestuosius jokio čekio nedavė. Kai, netekę kantrybės, ėmėme  plūstis nevalstybinės kalbos žodžiais, pro šalį ėjęs vyras paaiškino, kad įrenginys pilnut pilnutėlis, todėl ir nebepriima.

Aš iki dabar pykstu, kodėl taip yra: lyg ir geras sumanymas, bet prastas paslaugos įdiegimas.

Kad ir negavome planuotų pinigų, vis tiek nuėjome į parduotuvę. „Iki“ vadinasi. Prisirinkome prekių, atėjome prie kasos, o joje – nė vienos kasininkės. Pastovėjome, patrypčiojome ir nutarėme, kad jei niekas neateina mūsų aptarnauti, vadinasi, mūsų pinigai čia niekam nereikalingi – pirkinius tiesiog neškitės. Ir dar apgailestavome, kad per ilgai kaime užsisėdėjome. Metų metais į miesto parduotuves nevažiavome, o čia štai kokie pasikeitimai: prekės nemokamai. Vadinasi, daugybė progų praleista. Bet vos tik pabandėme eiti pro kasas, nesitverdami džiaugsmu, mūsų entuziazmas staiga buvo numalšintas: pasirodo, reikia susimokėti. Tik pačiam apsitarnauti kitoje, tam skirtoje, kasoje. O kaip tą padaryti, jei pirmą kartą šitaip neapdairiai įkliuvai? Nežinojome mes, nei kaip toje kasoje elgtis, nei kaip sumokėti už pirkinius. Kai vėlgi ėmėme netgi rusų kalbos nemokantiems suprantamais žodžiais reikšti savo nuomonę, priėjo jauna moteris, paėmė mūsų prekes, kažką ten su jomis darė, o tada pirštu parodė, kur turėtume įdėti „kortelę su pinigais“. O mes su Silvestru jokių kortelių neturime. Mūsų abiejų piniginėse pinigų yra, bet čia jų neima. Teko palikti pirkinius ir išeiti, klausantis tos moters nelabai  gražių palinkėjimų… Moralas toks: nelįsk ten, kur ne tavęs laukia. Abu su Silvestru nusprendėme daugiau nė kojos nekelti į šią parduotuvę. Vėliau sužinojome, kad ne mes vieni tokie protingi: daug senjorų šitos vietos vengia, lyg tai būtų klampi pelkė su vaiduokliais…

Ir dar. Pasakyk man, kad gudri, kaip nuvažiuoti į Švenčionis iš Utenos? Per Vilnių? Per Zarasus? Per Ignaliną? Na, pasakyk. Būdavo, sėdu į autobusą ir nuvažiuoju. Netgi sugrįžti tą pačią dieną buvo įmanoma, jei reikalas nelabai didelis. O ką dabar daryti? Sužinojau, kad brolis Švenčionių ligoninėje guli. Galvoju, reikia važiuoti aplankyti. Nusipirkau lauktuvių, atėjau į autobusų stotį ir… sužinojau, kad autobuso į šį miestą jau nuo metų pradžios nebėra. Štai tau naujiena. Štai tau magistralinis kelias, jungiantis mus netgi su nelabai draugiška valstybe. Į Ignaliną prašom ( kai kuriomis savaitės dienomis tai net ne po kartą). O į Švenčionis – ne. Kadangi reikalas rimtas, tai teko važiuoti į Ignaliną, laukti traukinio ir važiuoti iki Švenčionėlių, po to laukti autobuso į Švenčionis… Tą pačią dieną netgi tokiu pačiu maršrutu sugrįžti neįmanoma. Reikia ieškoti nakvynės. Štai kaip gyvename XXI amžiuje. Kaip manai, ar tikrai viskas gerai mūsų karalystėje?“

Į Jeronimo monologą įsiterpti nebuvo nė menkiausios galimybės. Paskutinį žodį ištarė jau atidarydamas duris, o peržengęs slenkstį dar pridūrė, kad nuo šiol pas mane vaikščios kartus su kaimynu Silvestru. Supratau, kad atremti jų argumentus bus dar sudėtingiau. Teks labiau pasistengti…