Apie menų sintezę
Su Eglūnu Židoniu apie kūrybą esu kalbėjęs jau ne vieną kartą. Bet tai buvo seniai prieš du ar tris dešimtmečius. Tačiau ruošdamas medžiagą knygai „Juodojo strazdo burtai“, kurios leidybą iš dalies finansuoja Latga supratau, kad kartais netgi iš pažiūros nekintantys dalykai ima ir pasensta: bėga laikas, žmogus kuria, kaupiasi patirtis, keičiasi kai kurių dalykų suvokimas. Todėl vėl pakviečiau Eglūną Židonį dar vienam pokalbiui apie kūrybą.
Kažkada iš savo pokalbininko, atrodo, iš šviesios atminties Stasio Karanausko išgirdau, kad jis drožti pradėjo kai pirmą kartą paėmė peilį į rankas. O kada pradėjai drožti tu?
Drožinėti pradėjau gal dvylikos ar trylikos metų, bet prieš tai daug lipdžiau iš plastilino. Motinai tai buvo tikras siaubas, bet ji vis tiek jį man pirko, o aš daug daug metų lipdžiau. Tai buvo kažkokie gyvūnėliai, žmonių veidai. Tik po to aš pradėjau bandyti medį. Pirmieji darbai man pačiam nepatiko ir aš juos išmesdavau. Ir koks buvo mano nustebimas kai būdamas jau trečioje gyvenimo dešimtyje aptikau, kad motina juos visus surinkusi ir išsaugojusi. Tai labai mane palietė. Krūtinėje pasidarė šilta ir gera. Tai buvo žmonių veidai. Ne tik bariljefai, bet ir biustai. Dar tupintis kačiukas. Prie jo aš daug dirbau, bet galutinis rezultatas manęs netenkino. Mamos dėka aš ir į Utenos dailės mokyklą atėjau. Ji matė, kad kažką turiu. Dailės mokykla tais metais tik kūrėsi- mes buvome pirmieji moksleiviai. Nuvažiavau. Susirinko ir daugiau norinčių mokytis. Pastatė kiro iškamšą , didelę kriauklę ir liepė piešti. Jonas Pleckevičius gerai įvertino mano piešinį ir priėmė mokytis. Anksčiau aš daug piešiau. Patiko grafika, tapiau. Dabar apleidau. Jeigu reikia pasidarau tiktai eskizą busimam darbui.
Ką davė tau dailės mokykla?
Daug. Ten buvo dėstoma kompozicija, piešimas, tapyba, skulptūra, meno istorija. Aš labai dėkingas dėstytojams Danguolei Bliumbergienei, Remigijui Repšiui, Jonui Pleckevičiui. Tai buvo asmenybės. Iš čia liko pagrindai, estetikos pajautimas, kompozicija. Tai man ir dabar labai praverčia. Drožyba čia nebuvo dėstoma. Skulptūra? Dirbome su plastilinu, modulinu.
Ar kurį nors iš meistrų galėtum vadinti savo mokytoju?
Tokio žmogaus aš lyg ir neturėjau. O dėl to, kad tiek metų dirbdamas turiu abi rankas ir visus pirštus esu dėkingas vienam žmogui. Tai- drožėjui Petrui Mikulėnui. Buvo tokia Plungės liaudies meno gaminių įmonė „Minija“. Jos filialas buvo ir Utenoje. Ir aš ten pora metų dirbau. Petras mane išmokė dirbti su staklėmis ir aš jam dabar esu labai dėkingas. Neakivaizdžiai aš mokiausi iš uteniškio medžio drožėjo Kazimiero Šėžos. Lankydavausi pas jį. Jis neaiškino kaip ir ką daryti. Aš tik žiūrėjau į jo darbus ir mokiausi.
O tu galėtum savo kūrybinį kelią suskirstyti etapais?
Kai pajutau, kad man jau kažkas pavyksta buvo lietuvių mitologija: aitvarai, kaukai. 1985 metais berods sudalyvavau Utenos tautodailininkų parodoje. Tada aš drožiau tik sau. Pamatė mano darbus K. Kupriūnas ir paskatino juos pateikti tautodailininkų parodai. Nunešiau. Po parodos viena menotyrinkė rašydama apie paroda paminėjo ir mane: kad mano darbai netinka tautodailei. Pirmoji paroda ir kaip basliu per galvą: netinka tautodailei! Taip, aš žavėjausi mitologija ir tas siūlas pereina per visą mano kūrybą.
Paskui atsirado kryžius. Tas laikotarpis kai su kitais meistrais darėme monumentalius kryžius. Iki tol manęs bažnytinis menas nedomino. Paskui aš jį kažkaip naujai atradau: skulptūrėlės muziejuose, albumai su šventųjų skulptūromis. Man tai pasidarė labai įdomu. Aš tada labai daug drožiau ir dabar tebedrožiu. Nukryžiuotasis, šventieji, angelai. Nukryžiuotasis atėjo gal net po tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimtųjų. Buvau patyręs sunkią galvos traumą ir tris metus varčiausi ligoninių lovose. Galvojau neišgyvensiu. Aš net medžio tada nepirkau: aj, vis tiek ilgai negyvensiu. Tuo laikotarpiu aš ir pradėjau nukryžiuotąjį. Ne pagal kažkieno užsakymą, o sau. Mano nukryžiuotasis visada su kryžium… nesu labai religingas. Tai- vidinis poreikis ir aš jo nestabdau. Labai daug jų išdrožta. Būdavo droži sau, o paskui kažkas nuperka. Taip du kryžiai atsidūrė Vilniaus bažnyčiose. Bažnyčiose yra daug mano kryžių, netgi pagrindinių. Tas kryžių laikotarpis kaip ir mitologijos tęsiasi ir dabar. Visai neseniai perkūno skulptūrą išdrožiau. Perkūną visada drožiu iš ąžuolo. Kažkaip jį drožti iš liepos nekyla ranka.
Buvo toks taikomosios dailės etapas, kai aš ir baldus dariau. Man buvo pačiam įdomu. Bet šiam darbui turi pasišvęsti, nes blaškytis jau nebeišeina. Be to reikia ir staklių, ir atitinkamos medienos. Gal jau aštuoni ar dešimt metų baldų nebedarau. Mane persekioja tas estetizmas. Man turi būti taip, o ne kitaip., jeigu baldas jis turi būti toks, jeigu interjero detalė, tai ji turi būti tokia.
Be nukryžiuotojo buvo ir kitų šventųjų?
Daugybė. Ir šventas Antanas, ir šv. Jurgis, ir Juozapas, ir Mergelė Marija. Be abejo iū9r rūpintojėlis. Jų aš kelis šimtus esu išdrožęs
Kiti drožėjai sako, kad nemėgsta drožti veidų, arba droždami su jais turi problemų, o mane jie visada traukė. Drožiau kaukes daug metų, o kur dar angelų veidai! Ilgainiui gal jie kiek ir supanašėja- atrodo, kad tik tokie jie ir turi būti. Angelai pas mane atskrido irgi gal prieš keturiasdešimt metų.
Prisimenu tavo paroda Utenio aikštės stiklo galerijoje. Jei neklystu ji vadinosi „Miesto angelai“, todėl norėčiau paklausti kas tau yra angelai?
Kažkoks vilties, šviesos ir gerumo simbolis. Nebūtinai jis turi būti siejamas su krikščionybe. Man atrodo, kad tai ateina iš senesnių laikų.
Angelas mums dažniausiai yra angelas sargas, kuris perspėja, pasaugo, „pakiša pagalvę“ krintant. O ar tau yra tekę pajusti angelo pasaugojimą?
Tikrai teko. Ir ne kartą. Tai labai intymūs potyriai ir visai nesinori apie juos pasakoti. Kažkas įvyko ir tu supranti, kad viskas galėjo baigtis kur kas blogiau, bet tuo momentu tarsi kažkas įsikišo iš „viršaus“ ir apsaugojo nuo pačio blogiausio.
Savo parodą tada pavadinai „Miesto angelai“. Ar miesto angelas kažkuo skiriasi nuo kitų? Pavyzdžiui, nuo kaimo angelų?
Šito aš nežinau. Pavadinimas atsirado, kai aš juos pamačiau išeksponuotus šituose stiklo kubuose. Su visais atspindžiais. Žiūrėdamas į juos su pastatų atspindžiais ant stiklo pajunti, kad tie mano drožti angelai yra vietiniai, uteniškiai.
Nemėgstu monumentaliosios skulptūros. Visi mano angelai yra kameriniai, interjeriniai. Didelius darbus ir anksčiau darydavau tik išskirtiniais atvejais: arba toks būdavo užsakymas, arba dalyvaudamas stovyklose. Kamerinė skulptūra gali būti ir pusantro metro aukščio. Daug kas priklauso ir nuo medienos. Žiūrėk, atsineši 1,5 metro medienos gabalą, pradedi drožti, ir išlenda puvinys ar koks kitoks medžio defektas. Tenka mažinti. Ne visi mano išdrožti angelai buvo šioje parodoje eksponuojami. Kai kurie visai netiko. Yra pora spalvotų angelų. Išeksponavau ir pamačiau, kad jie visiškai iškrenta iš konteksto. Arba yra pakabinami angelai, kurie kabinasi kaip paveikslai. Paguldžius ant plokštumos jie visai nesižiūri.
Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje eksponuojami tavo paukščiai. Ar tai naujas etapas tavo kūryboje?
Dabar bandau sujungti dvi meno rūšis drožybą ir fotografiją. Dabar aš drožiu žinodamas, kad tai aš fotografuosiu. Jie tik tam ir drožiami. Pavyzdžiui veidai, akys, rankos. Juos aš kažkur gamtoje prie kažko pritaikau ir fotografuoju. Ir tai man nepaprastai įdomu. Ne mažiau įdomu nei drožti. Dar jų kol kas niekam nerodau, bet jau turiu šimtus nuotraukų. Molėtų rajone Purvėnų kaime prie ežeriuko yra toks unikalus kelmas, kuriam aš specialiai akis dariau. Arba paukščiai. Ne šiaip sau paukščio skulptūrėlė, o kažkur interjere, gamtoje. Prie jūros, ant akmenų. Paroda taip ir vadinasi „Skrajūnai“. Dabar kai aš drožiu veiduką iš liepos, pušies, ąžuolo aš jį drožiu specialiai fotografavimui. Aš daugmaž įsivaizduoju kas tai bus ir kur, kokiu rakursu aš jį fotografuosiu. Ne visada taip ir gaunasi. Kita vertus taip yra lengviau pateikti žmonėms, o ta fotografija tampa meno kūriniu. Jau gal esu pasakojęs: einu į pelkę, o mano kuprinėje keturios arba šešios poros akių. Čia kaip ir tos burtų lazdos. Vienos yra visiškai iš gamtos, o prie kitų aš esu rankas prikišęs.
Dabar gal truputi pakalbėkime apie medžiagas. Ar bet kokia medžiaga drožinėjimui tinka?
Tikrai ne. Perkūno aš neįsivaizduoju iš kitokios medžiagos, tik iš ąžuolo. Arba akmens. Keletą akmeninių skulptūrų esu ir aš padaręs. Štai šitoje parodoje paukščiai tupi ant akmenų. Patupdyti paukštį ant jūros išglostyto akmens man net saldu. Kada nors mane latviai pagaus vežantis į Lietuvą jūros akmenis… Dominuoja liepa, bet ir ąžuolas man labai patinka. Kodėl liepa? Rankos jau nebe tos. Padarai kažką iš ąžuolo ir turi pailsinti rankas. Jas pasaugoti, palepinti vonelėmis. Ilgai nesuprasdavau, kad taip gali būti. Matydavau, kad senieji meistrai tepasi rankas įvairiais tepalais ir nesuprasdavau kodėl. Dabar toks laikas atėjo ir man. Labai patinka obels ir kriaušės mediena, bet sunku su ja dirbti. Kita vertus sveiką didesnį gabalą šios medienos sunku gauti. Prieš pradėdamas aš jau matau kokio didžio ta skulptūra bus. Keturiasdešimties, penkiasdešimties ar šešiasdešimties centimetrų. Ir drožiu būtent tokia kokią įsivaizdavau ir negaliu jos mažinti. Tai irgi diktuoja kokia turi būti medžiaga: ąžuolas arba liepa. Arba kiti kietieji medžiai- guoba arba uosis. Bet guoba ir ąžuolas ne mano stilistikos medžiai, nors kai kuriems mano sumanymams jie irgi tinka. Obelies ir kriaušės mediena irgi labai sunkiai pasiduoda, bet jos spalva man labai patinka. Be to tiek obels, tiek kriaušės mediena gerai pasiduoda poliravimui. Dariau nukryžiuotojo skulptūras šveicarų užsakymu. Jie norėjo, kad skulptūros būtų kaip jų tradicinės. Iš obels arba kriaušės ir poliaruotos. Dabar aš tokių nebepadaryčiau. Ten reikia idealaus regėjimo. Tai kas, kad dabar su akiniais. Įsivaizduok, buvau išdrožęs 4 centimetrų nukryžiuotąjį. Bet transportuojant jį iš vienos parodos į kitą jį taip suniokojo, kad net jo atstatyti buvo neįmanoma. O tiražuoti aš netiražuoju.
Dar vienas dalykas. Man labai patinka, kai protas ima žaisti. Kad ir tos pačios burtų lazdos arba akių įstatymas tam tikruose objektuose.
O ar esi ką nors daręs iš juodojo ąžuolo?
Esu. Net gi sveikatą esu susigadinęs: Šventosios upės krante radau pusiau išplautą juodąjį ąžuolą. Atsipjovęs gabalą tempiau šlaitu ir mane tokie baisus skausmai suėmė, kad aš jį palikęs vos iki mašinos nušliaužiau. Paskui visą savaitę lovoje praleidau. Esu iš kitur jo gavęs. Tai – labai įdomi medžiaga, bet didesnio gabalo beveik neįmanoma gauti. Ištrauktas iš žemės jis sutrūkinėja. Jis labai greitai džiūsta ir trūkinėja. Jeigu jo ištraukęs neuždengsi kuo nors jis sutrūkinės. Esu iš jo drožęs senuosius dievus Perkūną, Patrimpą, Pikuolį ir dar kažką. Visi iš manęs iškeliavo. Yra puikus meistras Valdas Rakuckis, jis iš juodojo ąžuolo yra drožęs angelus, bet pagal mane juodo angelo negali būti. Kaip ir piktu veidu arba labai liūdnų. Juodasis ąžuolas labai įnoringas. Tiesa, jie labai skirtingi: vieni labai kieti, kiti kieti ir trapus, dar kiti labai plastiški. Viskas priklauso nuo to kur jis augo ir kiek tūkstantmečių žemėje pragulėjo.
O pušis? Ar ji netinka, nes niekada nieko nesu iš drožėjų girdėjęs?
Pušis irgi tinka. Labai įdomiai iš jos gaunasi. Man asmeniškai kuo toliau tuo labiau patinka. Ji labai gerai tinka kai reikia darbą natūraliai sendinti. Jei pastatysi lauke ant saulės ir lietaus ją galima per keletą metų natūraliai pasendinti. Ji gražiai patamsėja. Tada matosi ne tik rievės, bet ir rudumas, pilkumas. Aš taip su kaukėm dariau. Ir dabar kai važiuoju prie jūros įsimetu į kuprinę vieną kitą. Pritaikai prie seno medžio ir ji prie jo prisišlieja. Jokiais dažais to nepadarysi. Ta sakinga pušis sendama duoda fantastiškus atspalvius. Ji kaip ir kitų medžių mediena tau kažką diktuoja. Dirbdamas su ja nepadarysi jokių smulkių detalių. Geriausia, kad tai būtų plokštuminė drožyba.
Į kokias šalis iškeliavo tavo skulptūros? Kokį tolimiausią planetos tašką joms pavyko pasiekti ?
Toliausiai tikriausiai bus Australija. Visuose žemynuose jų yra. Gal tik Antarktidoje ne. Afrikoje jų yra nemažai. Yra jų tiek Šiaurės, tiek Pietų Amerikoje, o Europoje irgi daugelyje šalių yra: Ispanija, Portugalija, Prancūzija, Vokietija, Šveicarija, Austrija, Lenkija, Čekija ir taip toliau.
O kas tave kaip menininką labiausiai erzina kitų kūryboje?
Yra toks visų galų meistras. Aš apie jo pačio kūrybą nešnekėsiu. Bet blogiausia, kad jis kopijuoja kitus meistrus be jų žinios, o tai jau yra vagystė. Ir tai ne vienas atvejis. Nenoriu žmogaus įžeisti, bet čia jau peržengta riba. Taip daryti negalima. Tai yra žmogaus idėja, žmogaus atradimas. Ir tu tuo pasinaudodamas – vagi. Tu esi vagis. Ir, matyt, jau reikia apie tai kalbėti. Aš pats esu drožęs tokias griljandas – paukštis, angelas, arklys, žuvis. Panašias griljandas daro panevėžietis Arvydas Petrulis. Man labai patiko ior aš norėjau kažką panašaus padaryti. Paskambinau ir paklausiau ar jis nepyktu, leistų man kažką panašaus padaryti. „Daryk,-sako,- Eglūnai, daryk“. Ir taip man atrišo rankas. Be jo palaiminimo aš tikrai nebūčiau daręs. Arba kitas atvejis. Drožiau angelus ant sūpuoklių, netgi parodoje juos parodžiau. Gal po metų pamačiau, kad šitą mano idėją kiti meistrai pasigavo. Ir man tai nebuvo malonu. Tai kas, kad kitaip apžaista.
O tau kaip kūrėjui įvertinimas yra svarbus?
Kai žmonės pasidžiaugia mano darbais man visada malonu. Bet didžiausias cenzorius esu aš pats. Gali žmonės vieną ar kitą mano darbą girti, bet jei aš jaučiu, kad kažkas ne taip niekas mano nuomonės nepakeis. O jei kalbėti apie premijas, oficialius įvertinimus tai aš jų visai nesu gavęs. Du kartus buvo svarstoma mano kandidatūra. Vienais metais buvo kažkieno jubiliejus ir jam tą premiją reikėjo duot, o kitą kartą vėl kažkas nutiko. Aš su tuo jau esu susitaikęs. Gal kažkada esu kažką truputėlį pakritikavęs. Tiek to apseisim be vainikų . Juk nuo to aš geriau nepradėsiu dirbti.
Vytautas Kaziela
Nuotraukos iš E. Židonio asmeninio archyvo
