Rasa MILERYTĖ
Apie darbą prekybos centro kasoje sklando įvairiausių kalbų. Šešerius metus kasininke dirbusi Violeta sako, kad ne viskas šiame darbe taip blogai, kaip žmonės įsivaizduoja, tačiau sunkumų yra. Malonu, kai nuolatiniai klientai atpažįsta gatvėje, pasisveikina, bet būna visokių: ir konfliktiškų, ir net labai agresyvių, tad kartais grįžus namo po darbo apimdavo neviltis. „Sunkiausia turbūt buvo tada, kai pirkėjas man pagrasino, kad šiandien namo negrįšiu“, – prisimena Violeta.
Visada – su šypsena veide
Violeta sako, kad kasininkės darbas reikalauja nepaprastai didelės atsakomybės, o darbe netrūksta įtampos jau vien dėl to, kad kasininkė yra atsakinga už kasoje esančius pinigus – jei darbo pabaigoje pasirodytų, kad pinigų trūksta, nuostolį turėtų padengti darbuotoja.
Dirbant tokį darbą, pasak pašnekovės, reikia ir tvirtų nervų, kantrybės, svarbu fizinė sveikata – žmogui, turinčiam problemų su stuburu arba sąnariais, kasoje nelengva.
„Sunkiausia yra išlikti ramiai. Klientai reiškia nepasitenkinimą, įžeidinėja, o tu privalai tvardytis, nors kartais girdėti jų žodžius būdavo tikrai sunku. Privalai taip save nuteikti, kad nepasiduotum emocijoms. Dirbdavau keturias dienas ir keturias ilsėdavausi. Pamainos trukmė – 12 valandų. Man sunku pradėdavo darytis trečią dieną. Jei nebūna nesklandumų, niekas neapšaukia, tada ir ta trečia diena nėra tokia baisi. O ketvirtą jau pajunti nuovargį, savijauta jau kitokia. Jau sunkiau šypsotis, būti maloniai. Bet reikia. Klientas nekaltas dėl to, kad esi pavargusi ar kad kažkas tą dieną nepasisekė“, – apie darbo specifiką pasakojo Violeta ir pridūrė, kad tikrai ne kiekviena kasininkė sugeba susitvardyti.
„Klientams nemalonu, kai kasininkė nesišypso, nekalba. Man irgi tokios kasininkės nepatinka. Nueinu apsipirkti, visas kasininkes maždaug žinau – juk Utena mažas miestas – ir einu tik prie tų, kurios man patinka, kurios malonios. Todėl puikiai suprantu klientus“, – teigė Violeta.
Tęsinį skaitykite 2020 01 18 „Utenyje“
