Senatvė yra natūralus žmogaus gyvenimo procesas. Tai – ne liga, kurią reikia gydyti, ar problema, kurią turime spręsti. Vis dėlto vieni artėjančią senatvę priima ramiai, kitiems tai iššūkių metas. Vykstantys pokyčiai lemia žmogaus nuotaiką ir savijautą, tad juos suprasti itin svarbu.
Senėjimas – sudėtingas procesas, kurio metu kinta visų organų ir sistemų struktūra ir funkcijos. Paklausus, kaip atrodo senas žmogus, vienas dažniausiai pasitaikančių vaizdinių – suvargęs, sergantis ir skausmus kenčiantis senolis. Tačiau tikrovė šiek tiek kitokia – senatvė neištinka per naktį. Gimę intensyviai augame ir bręstame, o sulaukę 20–25 metų išgyvename tam tikrą stabilumo etapą. Jau apie trisdešimtuosius metus organizmo funkcijos ima silpnėti. Žinoma, fiziškai tų pokyčių pradžios daugelis nejaučia ir gali dar ilgai nejausti. Tačiau 50 metų daugeliui tampa kritiniu amžiumi, kai organizmo pokyčiai vis ryškėja ir žmogus ima justi, kad jo kūnas sensta.
Pastebėti ant veido atsiradusias raukšles yra lengviau, nei pastebėti senstantį protą. Senėjimo sukelti psichikos pokyčiai daugelį žmonių labai išgąsdina. Svarbu suprasti ir atskirti, kokie psichikos pokyčiai senatvėje yra normalu, o į ką reikėtų atkreipti daugiau dėmesio.
Psichikos pokyčiai
Smegenyse yra milijardai nervų ląstelių ir senstant tam tikra dalis jų žūsta. Todėl vyksta tam tikri atminties ir dėmesio pokyčiai, dėl kurių vyresnio amžiaus žmogus tampa lėtesnis, jam reikia daugiau laiko, kad galėtų susigaudyti sparčiai besikeičiančiose situacijose ar sugalvoti greitą atsakymą į netikėtai užduotą klausimą. Įprasta, kad vyresniame amžiuje gali padažnėti užmaršumas, tampa sunkiau įsiminti naują informaciją, išmokti kažką naujo. Būtent atminties ir dėmesio pokyčiai išgąsdina labiausiai – žmogus ima įtarinėti Alzheimerio ligą, arba demenciją, nerimauja dėl savo ateities, bijo negrįžtamai blogėjančios sveikatos. Tačiau jei nedidelį užmaršumą palengvinti padeda užrašų knygelės ir reguliariai atliekami atminties pratimai, tai yra natūralaus senėjimo ženklas. Bet jei dėl psichikos pokyčių sunkiai pavyksta atlikti kasdienes užduotis ir pasirūpinti savimi, svarbu pranešti apie tai artimiesiems, apsilankyti pas šeimos gydytoją ir šias problemas išsakyti, nes tai gali signalizuoti apie Alzheimerio ligos pradžią.
Alzheimerio liga – tai lėtinė progresuojanti galvos smegenų liga, kurios metu plonėja nervų skaidulos, nyksta jų jungtys ir pačios nervinės ląstelės. Tai dažniausiai senyvo amžiaus žmonių liga. Šios ligos simptomai dažniausiai yra šie:
*Apatija ir abejingumas
*Interesų praradimas
*Ryškus atminties pablogėjimas
*Greitai kintančios emocijos
*Higienos įgūdžių praradimas
*Mąstymo sulėtėjimas
*Dėmesio koncentracijos pablogėjimas
*Orientacijos sutrikimas (sunkiai susiorientuojama naujose vietose, kartais – net namų aplinkoje)
*Kalbos sutrikimai (pamirštami paprastų daiktų pavadinimai, trūksta žodžių, sakiniai tampa trumpi).
Neretai ligos pradžia nepastebima. Kartais pradeda keistis elgesys, pomėgiai – buvęs aktyvus, daug bendraujantis asmuo tampa pasyvesnis, nustoja domėtis hobiais, dažniau būna namuose. Pamažu asmuo pradeda užmiršti nesenus įvykius, sunkiau orientuojasi savo dienotvarkėje. Neretai šiems pokyčiams stengiamasi nesuteikti daug reikšmės, nes natūralu, kad senstant silpsta atmintis, siaurėja interesų ratas, nesinori išeiti iš namų. Tačiau tam tikrais atvejais tai jau yra Alzheimerio ligos pranašas.
Ligą diagnozuoja gydytojų komanda, vertindama paciento ir jo artimųjų nusiskundimus. Siekiant patvirtinti arba atmesti Alzheimerio ligos diagnozę, atliekama galvos kompiuterinė tomografija arba magnetinio rezonanso tyrimas, kraujo tyrimai, vertinamos kitų organų funkcijos, reikalinga psichiatro konsultacija. Taigi, ligą nustatyti gali tik kvalifikuoti specialistai.
Emocijų ir jausmų pokyčiai senatvėje
Senstant vykstantys kūno pokyčiai didele dalimi nulemia ir psichologinius pokyčius. Suvokdami savo senėjimą, patirdami su juo susijusias problemas, kai kurie asmenys gali išgyventi ir šiuos psichologinius sunkumus:
Vienišumas ir netektys. Šis stiprus emocinis išgyvenimas kyla tuomet, kai vyresnio amžiaus asmuo suvokia esąs psichologiškai vienas – neturi su kuo atvirai pasikalbėti, pasidalyti išgyvenimais, jausmais, mintimis, nejaučia palaikymo. Dažnai šie jausmai užklumpa išsikrausčius iš namų vaikams, netekus sutuoktinio ar kitų artimųjų.
Socialinė izoliacija. Pasireiškia kaip nutrūkę ryšiai su visuomene ar visiškas nedalyvavimas visuomeninėje veikloje. Dažnai vienintelis socialinę izoliaciją patiriančio asmens laisvalaikio praleidimas būna nuvykimas į parduotuvę arba polikliniką.
Socialinių įgūdžių stoka. Pasireiškia kaip nemokėjimas užmegzti, palaikyti ar plėtoti socialinių ryšių su kitais asmenimis, ypač jaunesniais.
Nepasitikėjimas savimi. Garbaus amžiaus asmenys dažnai nespėja paskui greitai besikeičiantį pasaulį, o dėl fizinių pokyčių tampa sunku įsisavinti naują informaciją, greitai susigaudyti. Dėl to gali smukti pasitikėjimas savimi.
Aukštas priklausomybės laipsnis nuo artimųjų ar kitų asmenų. Šis sunkumas atsiranda tais atvejais, kai sveikatos būklė nebeleidžia tinkamai pasirūpinti savimi. Toks žmogus gali tapti per daug priklausomas nuo kitų, o tai trukdo būti savarankiškam ir didinti savivertę.
Netinkamas sveikatos būklės priėmimas. Tai senstančio organizmo nepriėmimas, nesusitaikymas su esama situacija. Pavyzdžiui, vyresnio amžiaus asmeniui gali tapti sunku vaikščioti, tačiau jis neigia, kad jam reikalinga lazda. Tai sukuria psichologinę įtampą, kyla konfliktų su artimaisiais.
Prisitaikymas ir senatvės priėmimas
Senstant vykstantys pokyčiai neaplenkia nė vieno. Senatvė paliečia ją išgyvenančio asmens fizinį, protinį ir dvasinį funkcionavimą. Kaip šiuos pokyčius kiekvienas žmogus priima, priklauso nuo jo individualios brandos ir psichologinės savijautos.
Nemaža dalis to, kaip žmogus priima senatvę, yra susiję su geros psichikos sveikatos palaikymu, gebėjimu susitvarkyti su iškilusiomis problemomis, stresu. Jei žmogaus psichikos sveikata gera, jis dažniausiai jaučiasi laimingas ir ramus, jis geba priimti senatvę kaip natūralią ir neišvengiamą, geba prie jos prisitaikyti ir derinti ją su savo veiklomis ir pomėgiais. Jei žmogaus psichikos sveikata nėra gera ir žmogus sunkiai susitvarko su stresu, sendamas jis jaučiasi pažeidžiamas, praradęs savo gyvenimo kontrolę.
Remiantis Valstybinio psichikos sveikatos centro 2018 metų duomenimis, tam, kad žmogus priimtų senatvę sėkmingai, didelės įtakos turi pasitikėjimas savimi, galimybė palaikyti draugiškus santykius su kitais, aktyvus dalyvavimas visuomeniniame gyvenime ir mėgstamoms veikloms skiriamas laikas. Nepamirškime ir to, kokią didelę įtaką turi paties žmogaus požiūris į senatvę, kokius senėjimo pavyzdžius jis mato savo aplinkoje, kaip elgiamasi su garbaus amžiaus žmonėmis visuomenėje. Visuomenei, kurioje vis dar karaliauja jaunystė ir grožis, dažnai būdingas neigiamas požiūris į senatvę ir jos bijoma. Pakeitus šį aplinkinių požiūrį ir priėmus senatvės laikotarpį kaip natūralų ir vertingą, senti būtų gerokai lengviau. Tikėtina, kad visuomenėje matydamas sėkmingus senėjimo pavyzdžius ir teigiamą požiūrį, pagarbą senatvei, pats žmogus bus linkęs drąsiau priimti šį naują gyvenimo etapą ir jo nebijoti.
Justina Belevičienė
Medicinos psichologė