Genovaitė ŠNUROVA
Jeronimo vizito tikrai nelaukiau. Radau vietelę, kur galėjau pasislėpti nuo alinančio karščio, todėl labai nenorėjau, kad kas nors sudrumstų mano beveik idilišką ramybę. Tuo labiau Jeronimas. Mat šitas didysis mano oponentas gerų dalykų beveik niekada nepapasakoja. Jam vis kas nors nepasiseka, kas nors jį skriaudžia, užgaulioja, nepriima į kompaniją ir t. t.
Taigi guliu hamake, akimis ganau nedidelius debesėlius, besikėsinančius saulę užgožti, džiaugiuosi švelnaus vėjelio prisilietimais ir staiga – Jeronimas. Kaip jis sugebėjo mane susirasti, net įsivaizduoti sunku. Apsimečiau mieganti, gal, sakau, pastovės ir nueis. Guliu, pasižiūriu vieną akį šiek tiek atmerkus – stovi. Palaukiu, atsimerkiu – stovi… Šitaip besnūduriuodama ir iš tikrųjų užmigau…
Prabudau, atsimerkiau labai tikėdamasi, kad amžinas mano neprietelis bus nuėjęs. Kur tau – stovi lyg obeliskas dviejų medžių pavėsyje. „Utenoje buvau, – pamatęs, kad atsimerkiau, garsiai pasakė Jeronimas. – Daug ką mačiau.“ „Na tai kas, – puoliau priešgyniauti, – aš Utenoje kasdien būnu, bet jokių stebuklų ten nemačiau.“ Tą pačią minutę labai pasigailėjau šitaip pasakiusi, nes Jeronimas jaguaro šuoliu prišoko prie manęs, vos neišvertė iš hamako ir kad ims mojuoti rankomis labai netoli mano veido. Akimirką svarsčiau: smogs–nesmogs…
Tęsinį skaitykite 2021 07 31 „Utenyje“
