Genovaitė ŠNUROVA
Utenos rajono Kuktiškių seniūnijai priklausantis kelias, prasidedantis nuo žvyrkelio Kuktiškės–Raudoniškis ties Bareišių kaimu ir besitęsiantis ne vieną kilometrą dar ir per visą Asmalų kaimą, kol susikerta su asfaltuotu keliu Utena–Švenčionys, vietomis labiau panašus į arimą, o ne į kaimo kelią.
Minimas kelias, gal tiksliau – keliukas, siauras, juo bene visada naudojasi tik pakelėse išsidėsčiusių sodybų savininkai ir jų svečiai. Tas niekuo neišsiskiriantis kaimo keliukas niekada gal nebūtų sulaukęs žiniasklaidos dėmesio, jei dėl sunkiasvorių miškovežių eismo nebūtų tapęs nebe keliu, o greičiau nemokšos artojo suartu lauku. Kaip žinote, pašalo šiais metais, galima sakyti, nebuvo, o pakelėse esančių miškų savininkai to nepaisė: ir kirto medžius, ir vežė, ir sandėliavo juos šalikelėje. Galbūt tokiu keliu jų turimi galingi automobiliai lengvai važiuoja, sunkiasvorė technika – irgi, bet tokios technikos neturintys pakelės sodybų gyventojai, pajutę pavasario dvelksmą ir jau sumanę imtis pavasarinių tvarkymosi darbų, savo sodybų pasiekti negali. Ne vienas jų savo pyktį liejo ir Kuktiškių seniūnijos seniūnui Aisčiui Kukučiui, ir žiniasklaidos atstovams siuntė ne tik nuotraukas, bet ir filmuotus vaizdus. Paskambinau seniūnui, norėdama pasiteirauti, ar žmonės neperdeda taip sakydami. „Tikrai ne, – patikino seniūnas. – Puikiausiai žinau situaciją, kalbėjausi su miškų savininkais (jų yra trys), visi žadėjo kelią sutvarkyti. Reikia tikėti žmonėmis. Jei pažadai nebus vykdomi, imsimės priemonių. Kol kas pastatytas kelio ženklas, kad minėtu keliu draudžiamas eismas sunkesniems nei 5 tonų galios automobiliams. Žinoma, tas ženklas – laikinas. Laimei, šio kelio ruožu, kuris labiausiai nukentėjo nuo sunkiasvorių miškovežių, nuolatiniai gyventojai nesinaudoja. Jie sodybas lanko, o kai kurie gal ir gyvena tik šiltuoju metų laiku, t. y. nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Suprantu, dabar jau tas laikas, kai žmonės nori apsitvarkyti kiemuose, apžiūrėti želdinius, bet iki savo sodybų jie negali privažiuoti. Jei padėtis pasikeis, ženklus, ribojančius eismą, nuimsime anksčiau. O jei norite pamatyti viską savo akimis, galime nuvažiuoti į vietą.“ Tai kaipgi nepasinaudosi pasiūlymu. Juk sakoma, kad geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti. Netrumpa kelio atkarpa per Bareišių kaimą problemų nekėlė, bet tik iki įsukimo į Ramūno Valiulio sodybą. Toliau važiuoti neįmanoma. Pėsčiam eiti irgi. Be abejo, žinojau, kur važiuoju, todėl apsiaviau guminius batus, bet džiaugsmo vis tiek buvo mažai: batai purvyne slidinėjo. Kadangi purvo vonios nelabai domino, grįžau. Tiesa, pamatę prie sodybos automobilį, nutarėme įsiprašyti į svečius. „Labai neatsakingai dirba žmonės, – sakė sodybos šeimininkas R. Valiulis. – Jei būtų buvęs pašalas, nieko blogo nebūtų atsitikę, betgi jo nėra. Gal šiemet jo net visai nebuvo. Įdomu, kaip jaustųsi šitaip kelią sugadinę žmonės, jei patys šalia jo gyventų ir negalėtų patekti į savo namus. Matėte gi, koks kelias: nei eiti. nei važiuoti.“ Norėjau pamatyti, kaip atrodo šis kaimo keliukas iš Asmalų kaimo pusės. Situacija beveik tokia pati: dalis kelio nesunkiai išvažiuojama, bet toliau džiaugsmas baigiasi. Pabrendi klampia purvyne, prieini sausesnį ruožą, o tada vėl randi tai, ko keliu niekaip nepavadinsi. Kalbėdamasi dar su vienos sodybos šeimininke, kuri iki savo valdos nei privažiuoti, nei prieiti negali, negirdėjau vilties gaidelių. O jei lietus prapliups? Dar bandžiau pajuokauti: kelias panašus į išvagotą lauką, tai į gatavas vagas sodinkite bulves, bet žmonės juokauti nenusiteikę… A. Kukutis sakė kartą bandęs pavažiuoti šiek tiek tolėliau pažliugusiu keliu, bet įklimpo taip, kad net du automobiliai atskubėjo į pagalbą, nes vienas negalėjo ištraukti. Ir dar seniūnas prisipažino, kad žino visų šitaip kelią sugadinusių žmonių pavardes, bet kol kas jų minėti nenori: jei nesilaikys pažadų sutvarkyti visą sugadintą kelio ruožą, tada prašom… Kas belieka – palauksim. O jau tada teks spręsti, kur dėti kablelį tarp žodžių „bausti negalima pasigailėti“…
Autorės ir pakelės sodybų
šeimininkų nuotr.
